Bendrovės gaminami įvairūs traktorių priedai bei prie komunalininkų technikos kabinami sniego barstytuvai, šluotos ir kitas jai skirtas inventorius per didmenines prekybos įmones yra gabenami į visas Skandinavijos, Baltijos valstybes, didžiąsias Europos šalis, taip pat Rusiją, Rumuniją, Čekiją.
Lietuvoje šios Plungėje veikiančios įmonės gaminių užsilieka vos keli procentai, todėl iš esmės visa gamyba yra skirta eksportui.
„Esame didžiausi gatvėms skirtų šlavimo mašinų gamintojai Baltijos šalyse. Bet jų gamybą šiemet jau baigėme – pasibaigus pavasariui, baigėsi ir jų sezonas. Per keturis mėnesius tokių „šluotų“ pagaminome apie tūkstantį, ir jos jau išgabentos į Suomiją, Norvegiją, Švediją, Daniją.
Dabar gaminame žiemos sezono įrangą – sniego valytuvus“, – sakė V.Padagas.
Darbas – pagal paskyrimą
Įmonėje šiuo metu iš keturių šeimos narių darbuojasi trys: žmona Nijolė tvarko finansus, o sūnus Darius yra gamybos vadovas.
Pati įmonė yra įsikūrusi poroje vietų – senosiose patalpose, esančiose Birutės gatvėje, bei gerokai erdvesnėse, greta Plungės, Varkalių kaime. Rekonstravus seną sandėlį į jas dalis gamybos buvo perkelta 2012-aisiais.
„Persikrausčius erdvės atsirado kone keturiskart daugiau, tad neliko naktinio darbo. Bet ir senosios patalpos kol kas yra reikalingos“, – sakė V.Padagas.
Senieji pastatai susiję su šios įmonės atsiradimo istorija.
Ją įkūręs V.Padagas yra vienas tokių žmonių, kurie savo profesijos neiškeitė į jokią kitą.
1980 metais tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) įgijęs mašinų gamybos ekonomikos ir organizavimo specialybę iki šiol pagal ją tebedirba.
„Esu kilęs iš Rietavo. Baigęs studijas gavau paskyrimą į metalo apdirbimo įmonę Plungėje – turėjau tapti skaičiavimo centro viršininko pavaduotoju.
Vis dėlto kai įmonės direktorius paklausė, ką gi norėčiau veikti, atsakiau, kad dirbti meistru.
Štai toks ir buvo mano startas – darbas nestandartinių, vienetinių gaminių ceche.
Buvau vienintelis iš meistrų, turintis aukštąjį išsilavinimą. Ir pamažu toje gamykloje užaugau“, – pasakojo V.Padagas.
Pradžia – per privatizaciją
„Daug kas Lietuvoje buvo patekę į tokią situaciją, kai atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus sovietmečiu veikusių įmonių privatizacijai teko sukti galvą, ką toliau daryti. „Berniukai“, kurie supirkinėjo įmones bei jų pastatus, neturėjo jokio supratimo apie gamybą. Bet jie turėjo pinigų“, – prisiminė V.Padagas.
Žmonės, kurie dirbo įmonėse, anuomet tapo jų bendraturčiais. Vieni gavo čekius, kiti – akcijas, žemdirbiai – pajus.
„Aš tuo metu vadovavau gamybos cechui, kuriame dirbo per 200 žmonių, visi tapome savininkais.
Mačiau, kaip gamykloje pradėjo lankytis „berniukai“. Ji juk didelė, interesai – skirtingi. Man rūpėjo gamyba, kitiems – pinigai.
Supratęs, kad liksiu be darbo, pasitraukiau. Įsidarbinau žemės ūkio technikos įmonėje vyriausiuoju inžinieriumi, bet po mėnesio ir ten susiklostė tokia pat situacija. Sukviečiau savo žmones ir sakiau: „Ieškokit tų čekių, kas tik galite. Bandom patys išsipirkti įmonės dalį, kad galėtume toliau dirbti“, – pasakojo pašnekovas.
Taip buvo įsigytos patalpos ir teko imtis darbo – gaminti komunalinę techniką.
Sugrįžo emigrantai
Šiuo metu įmonėje, gaminančioje dar ir greiderių priedus, frontalinius krautuvus, kaušus, priekabas, priekines hidraulines pakabas ir kitą įrangą, dirba per 80 žmonių.
„Geresnio darbo Plungėje gal net nėra. Gali būti, kad kitos įmonės pavilios didesne alga, bet juk būna, kai jos laiku nesumokamos. Išėjęs laimės ieškoti gali likti be nieko“, – aiškino gręžėjas-frezuotojas Sigitas.
Jau dešimt metų jis į darbą kasdien važinėja iš Aleksandravo kaimo, esančio už 25 kilometrų.
O štai 21 metų Arnoldas Uriupinas iš Varkalių kaimo dirbti šioje įmonėje pradėjo vos prieš kelis mėnesius, kai sugrįžo iš Airijos.
„Ten dirbau vištienos bei jautienos apdorojimo fabrikuose.
Šiek tiek atsibodo – norėjau pabandyti, kaip seksis Lietuvoje, ar pavyks pačiam pragyventi. Nesu juk gimtinėje dirbęs. Baigęs Plungėje pagrindinę mokyklą iš karto išvykau“, – pasakojo vaikinas.
Šiuo metu jis yra pagalbinis darbuotojas. „Jei patiks, kibsiu į mokslus, nes noriu pasimokyti specialybės“, – užsiminė Arnoldas.
Metalo paruošėjas Algirdas – įmonės darbuotojas, paragavęs emigracijos ir grįžęs dirbti atgal. Jo teigimu, Norvegijoje jis išbuvo vos metus – namo sugrąžino įsipareigojimas šeimai bei emigracijoje kilusios psichologinės problemos.
„Prieš Norvegiją šioje įmonėje buvau atidirbęs 10 metų. Užsidirbti Norvegijoje tikrai galima – Lietuva dar neužaugo iki tokio lygio. Tačiau ne vien alga viską lemia“, – patikino Algirdas.
Dirbdamas svetur namus jis aplankydavo kas 6–7 savaites. Tačiau netruko suprasti, kad negerai jo vaikams augti be tėvo. Neapleido Algirdo ir jausmas, kad svečioje šalyje yra svetimas. Neįveiktas liko ir kalbos barjeras – nemokant norvegų kalbos įsikibti į darbus ten sudėtinga.
„Kai grįžau, pakako vieno skambučio, ir buvau priimtas atgal“, – sakė Algirdas.
Įžvelgė švietimo ydų
Ar sunku vidutinio dydžio įmonei surasti tinkamų darbuotojų? Pasak V.Padago, norinčiųjų dirbti netrūksta, tačiau didžiausia bėda yra tai, kad ieškantieji darbo neturi kvalifikacijos ir nori lengvo uždarbio.
„Dirbu kone 40 metų, bet tiktai pastaruoju metu pastebėjau, kad nekvalifikuoti darbininkai užsiprašo tokių pat algų, kokias gauna specialistai. Tiktai jie nepadaro nė pusės tiek, kiek senbuviai“, – stebėjosi verslininkas.
Įmonėje mėginta mokyti pakankamų įgūdžių neturinčius darbuotojus, tačiau galiausiai su jais teko atsisveikinti.
„Kai tokių neliko, darbo našumas padidėjo net 15 proc. Pasirodo, žmones, kurie dirbo už nemokšas, bet gavo tokias pat algas, nustojo deginti nuoskauda. Net veidai pašviesėjo. Todėl mažiau darbuotojų ėmė gaminti gerokai daugiau įrangos nei anksčiau“, – sakė V.Padagas.
Jis pasakojo, kaip į įmonę, žvalgydamiesi galimybių įsidarbinti, buvo užsukę Klaipėdos profesinės mokyklos absolventai. Jie buvo sumanę padirbėti suvirintojais, įgyti patirties.
„Visada darbo ieškančius žmones išklausinėju. Paaiškėjo, jog tie jaunuoliai nemoka skaityti brėžinių. Nors turi suvirintojų diplomus, niekas to jų neišmokė profesinėje mokykloje.
Atlikdami praktiką laivų statybos įmonėje jie dirbo šlavėjais, niekas jų neprileido prie suvirinimo aparatų.
Kaip galiu tokius žmones priimti, jei jie stovės darbo vietoje kaip paralyžiuoti? Juo labiau kad po pusmečio jie jau planavo atsidurti Skandinavijoje“, – žodžio kišenėje neieškojo V.Padagas.
Žemaitijos metai
Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!
