Naujos veiklos 35 metų M.Paukštė ėmėsi lygiagrečiai su motinyste. Prieš penkerius metus buvusi žurnalistė įkūrė vyriškų aksesuarų – peteliškių – parduotuvę Vilniaus senamiestyje, viename Stiklių gatvės rūsių.
Tokia idėja daug ką stebino, tačiau verslą pavyko išplėtoti. O dabar atėjo eilė naujam užmojui.
Pasirinko Senamiestį
Pirmojo M.Paukštės verslo vietą Senamiestyje atrado ne tiktai elegantiški lietuviai, bet ir turistai.
Peteliškių salonas įvertintas kaip svetingiausia Vilniaus krautuvėlė, įtrauktas į keliautojų žinyną „Lonely Planet“, buvo pastebėtas „The New York Times“ ir kelių kitų pasaulinių leidinių.
Pastaraisiais metais verslininkė vis dažniau svarstė, kokiai dar parduotuvėlei Senamiestyje atsirastų vietos.
„Norėjau, kad ji atstovautų šaliai, būtų netikėta ir įdomi turistams bei reikalinga miestiečiams. Mintys ėmė suktis apie džinsinį audinį – pažįstamą kiekvienam labiau kaip kelnėms naudojamą medžiagą, bet neatrastą kitomis formomis“, – sakė neseniai džinso studiją įkūrusi M.Paukštė.
Tekstilės pramonė vadinama viena didžiausių teršėjų pasaulyje po naftos pramonės. Poreikis gerokai viršija pasiūlą, į sąvartynus iškeliauja ne tiktai sudėvėti, bet ir niekada nedėvėti drabužiai, įskaitant džinsus.
Tad M.Paukštei visiškai nesinorėjo kurti iš naujų žaliavų. Atnaujinto džinso studijoje ji siūlo švarkus, prijuostes, aksesuarus, namų interjero detales, kurie pasiūti iš tvirto, praktiško, tačiau pirmiesiems savininkams nebereikalingų drabužių audinio.
Įkvėpė aktuali problema
„Mados tvarumo tema pasaulyje kalbama vis garsiau ir daugiau ne be reikalo. Per pastaruosius porą dešimtmečių mados pramonė ir drabužių dėvėjimo įpročiai tapo ypač žalingi. Trys iš penkių naujų drabužių per pirmuosius dėvėjimo metus atsiduria sąvartynuose, drabužis vidutiniškai dėvimas vos septynis kartus.
Tai tik pora iš daugybės šiurpinančių skaičių šia tema“, – priežastį, paskatinusią imtis tokio verslo, apibrėžė M.Paukštė.
Tašką padėjo ir Lietuvoje sparčiai besistiebianti pigių naujų drabužių paklausa – jie greitai virsta atliekomis sąvartynuose.
Verslininkė sakė, kad per metus Lietuvoje surenkama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų, o dar kartą panaudojama tik maža dalis.
„Pakeisti tai – ne vieno žmogaus darbas. Man labai patinka posakis: mąstyk globaliai, veik lokaliai. Juo ir stengiuosi vadovautis. Jei vieną dieną bent jau vilniečių džinsai nebepasiektų sąvartyno ir taptų vėl naudingi, tai jau būtų labai daug“, – įsitikinusi Milda.
Jos studijoje džinsinis drabužis atnaujinamas – išskalbus ir išardžius jam suteikiama nauja forma ir paskirtis.
„Idealu, jei žmogus dėvėtų drabužį, kiek tik įmanoma, o vėliau perleistų kitam, įmestų į tekstilės konteinerį, arba trečias variantas – atneštų mums, kad perkurtume. Ir tiktai po to būtų galima perdirbti, kai nebeįmanoma kitaip. Perdirbant pluoštas yra išskaidomas ir sukuriamas naujas audinys“, – aiškino verslininkė.
Panaudoja ir sagas
M.Paukštė sakė, kad žaliavos yra per akis – kiekvieno iš mūsų spintose, parduotuvių lentynose ir sandėliuose, siuvyklose, dėvėtų drabužių rūšiavimo cechuose.
Vos atidariusi studiją verslininkė sulaukė klausimų iš aplinkinių, ar galėtų jai atnešti nebereikalingus džinsus. Klausė ir prekybininkai, kurie turėjo neparduotų nebemadingų arba nepopuliaraus dydžio džinsinių drabužių. Kelios siuvimo įmonės atnaujinto džinso studijai atidavė siuvinių atraižas.
„Tačiau turėti žaliavos dar nepakanka. Tik tuomet, kai gaminį iš antrinės žaliavos žmogus pasirinks, užuot pirkęs naują, bus žengtas žingsnis“, – įspėjo studijos šeimininkė.
Populiariausios prekės – džinsiniai švarkai, prijuostės ir pirkinių krepšiai, taip pat aksesuarai, kuriuos studijos darbuotojai kuria iš džinsuose buvusių metalinių kniedžių, užtrauktukų, sagų.
„Jie – daugiau nei puošmena. Tai – žinutė aplinkiniams, kad kiekvienas daiktas gali turėti dar vieną šansą. Tereikia jį suteikti“, – pabrėžė M.Paukštė.
Ne tik perka, bet ir pagiria
Angliškas atnaujinto džinso studijos pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Džinso dienoraščiai“, daug greičiau atkreipia užsienio turistų dėmesį ir leidžia suprasti, ko užsukus galima tikėtis.
Svečiai iš Skandinavijos šalių, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ne tik perka, bet ir pagiria lietuvę verslininkę už apsisprendimą eiti šiuo keliu.
„Į Senamiestį žmonės atkeliauja ne tik apsipirkti, bet ir įdomiai praleisti laiko, atrasti šį tą naujo, pasisemti įkvėpimo.
Stengiuosi, kad tiek peteliškių parduotuvė, tiek atnaujinto džinso studija suteiktų šią galimybę. Tuomet ir grąža nėra tik finansinė. Tai – naujos patirtys, pažintys ir idėjos“, – argumentus, kodėl kūrė realią, o ne virtualią parduotuvę internete, aiškino M.Paukštė.
Dar prieš pradėdama ji spėjo, kad dalis jos klientų bus įdomesnių patirčių ieškantys turistai, kita dalis – atsakingai į savo aplinką žvelgiantys ir naujovėms atviri vilniečiai. Panašiai ir nutiko.
Su anglišku pavadinimu patogu prisistatyti ir svetur. Gegužės pabaigoje savo kūrybą iš nebereikalingo džinso M.Paukštė pristatė tarptautinėje kultūrinių industrijų parodoje (ICIF) Kinijos Šenženo mieste.
Rūpi ne tik daug parduoti
M.Paukštė pasakojo, kad pirmieji metai yra patys sunkiausi daugumai verslų. Tris pametinukus auginanti motina jau suprato, kad svarbiausia ėmusis verslo yra šeimos palaikymas.
„Kiekviena diena – naujas iššūkis. Jei jauti palaikymą, visa kita vienaip ar kitaip pavyksta suderinti“, – sakė M.Paukštė.
Ji randa panašumų tarp to, ką daro dabar, ir žurnalisto darbo.
„Komunikacija yra tai, kas sieja abi šias sritis.
Mano pašnekovai dirbant dienraštyje buvo žmonės, kurių veikla ar gyvenimo būdas išskirtinis.
Galbūt todėl man neįdomu tiesiog parduoti kuo daugiau.
Stengiuosi, kad žmogus suprastų, kokią žinią skleidžia ar kokią istoriją pasakoja jo išsirinktas elegantiškas aksesuaras, atnaujinto džinso švarkelis, prijuostė arba pirkinių krepšys“, – paaiškino M.Paukštė.
