„Pietų laikas turi būti skirtas pietums“, – Kėdainių rajone, Lančiūnavoje, ūkininkaujantis Vidmantas Girdzijauskas šios taisyklės laikosi ne tik pats.
Ūkyje dirbantys žmonės – specialistai, darbuotojai iš kaimo arba iš miesto, taip pat atsiųsti Užimtumo tarnybos – per pietus turi ir pavalgyti, ir atsipūsti. Tai – jo principinė nuostata.
Svarbi ne tik kokybė
„Prieš savaitę išlydėjau specialistus iš „Global“. Jie dar kartą patvirtino, kad ūkyje viskas gerai“, – V.Girdzijauskas seniai susitaikė, kad įvairių kontrolės institucijų vizitai yra ir bus dažni.
Jis yra vienas iš trijų ūkininkų Lietuvoje, turinčių išskirtinį „Global G.A.P.“ pasaulinės kokybės standartų sertifikatą, liudijantį, kad ūkininkavimas pagrįstas gerąja žemės ūkio praktika. Be jo, V.Girdzijausko ūkis turi ir Nacionalinės kokybės produktų sertifikatą, tad jo produktų pakuotės ženklinamos „Kokybės“ ženklu.
„Tai reiškia, kad ūkis atitinka naujausius reikalavimus, pavyzdžiui, kad pas mus yra tokie gamybos metodai, kurie nedaro neigiamo poveikio dirvožemiui, aplinkai. Taip pat sertifikatai paliudija, kad naudojame mažai chemikalų ir taupomi gamtos ištekliai“, – paaiškino V.Girdzijauskas.
Daržininkystės ūkyje, kuriame auginami kopūstai, žmonių rankų darbo negali pakeisti technika. Jeigu šios daržovės būtų kraunamos transporteriu, jos ilgai neišsilaikytų nei sandėliuose, nei parduotuvėse. Technika sudaužo kopūstus, jie tampa nebetinkami prekybai.
Tad „Global G.A.P.“ sertifikatas siunčia signalą apie tai, kad ūkyje, kuriame dirba daug žmonių, rūpinamasi jų gerove. O pardavėjai bei vartotojai gali neabejoti, kad perkami ir parduodami maisto produktai yra saugūs, kokybiški, atsakingai užauginti ir pagaminti.
Ūkininkas sakė apskaičiavęs, kad du svarbius sertifikatus turintį jo ūkį kontroliuoja net 16 valstybinių institucijų. „Esame permatomi, užtat patikimi tiekėjai, – sakė V.Girdzijauskas. – Juk „Global“ sertifikatas atveria ir pasaulio rinkas, nes liudija, kad ūkyje atidžiai tikrinama produktų sauga vartotojams.
Jau turime prekybos sutarčių su Danija, Suomija, Amerika. Tačiau užsienį pasiekia vos 1–2 proc. produkcijos, o nuolatinį verslo partnerį – „Maximos“ prekybos tinklą – apie 70–80 procentų.“
Koja kojon su užsakovu
„Mano ūkiui jau 20 metų. Nepaprasta sukaktis“, – prasitarė V.Girdzijauskas. Per du dešimtmečius sukaupta patirtis yra ypatinga. Juodu su žmona – buvę veterinarijos gydytojai. Tačiau paskutinis XX a. dešimtmetis žemės ūkyje buvo permainingas – atėjo laikas, kai gyvulininkystės ūkiai sumenko.
„Turėjome ir anksčiau mažą ūkelį, bet tol, kol dirbome pagal profesiją, jis maitino tik mus. O 1999-aisiais teko viską keisti. Daržininkystės ūkį kūrėme nuo 50 arų. Dabar jis išaugo iki 250 hektarų, kuriuose auginame įvairių veislių daržoves – kopūstus, bulves, burokėlius, morkas, agurkus.
Pastaruosius šiek tiek užleidau, nes jiems reikia itin daug rankų darbo, o štai kopūstai man tiko. Be to, reikėjo atsižvelgti ir į tai, kad daržovių rinka specifinė, – užsakymai turi būti pateikiami operatyviai, neuždelsiant. Tam reikia patikimų darbuotojų, o jų nėra paprasta rasti“, – sakė V.Girdzijauskas.
Kaip atsirado kontaktų su lietuvių verslininkų tuo pat metu kurtu „Maximos“ prekybos tinklu?
„Kai įregistravau ūkį, daržovių priaugindavau daugiau, negu įmanoma parduoti turgavietėse, nors ten pirmiausia ir pradėjau prekiauti.
Tačiau netrukus mane susirado „Maximos“ vadybininkai, pasikvietė pokalbio. Taip ir prasidėjo mūsų bendrystė. „Maxima“ tuo metu turėjo tik nedideles parduotuves Vilniuje. Pradžioje į jas pats veždavau daržoves – po du, tris, dešimt maišų to, ką auginau. Tuo metu pakakdavo poros ar trijų reisų į Vilnių per savaitę, nes tinklas dar tik formavosi, neturėjo centrinio sandėlio.
O šiuo metu užsakymai yra išaugę iki tokios apimties, kad kone kasdien „Maximos“ tinklui išvežame po 20–40 tonų daržovių, – daugumą parduodu būtent jam“, – pasakojo ūkininkas.
Turi skaudžios patirties
Vidurio Lietuvos ūkių istorijoje buvo ir keletas prekybos su Rusija metų – apie 2000-uosius, kai daržovių supirkimo kainos Lietuvoje buvo menkos. Lietuviškų daržovių paklausa ten buvo didelė, tačiau 2014-aisiais įvestas embargas nutraukė visus prekybos ryšius.
„Jeigu mūsų šalyje nebūtų rimtų prekybininkų, Lietuvos daržininkystės ūkiai būtų buvę pasmerkti. Turėjome milžinišką produkcijos kiekį, kurio niekaip nebūtume išpardavę turgavietėse. Mus išgelbėjo saviškiai prekybininkai.
Prekybos tinklus valdžia buvo įpareigojusi su tiekėjais atsiskaityti ne vėliau kaip per mėnesį. Mums tai buvo ypač svarbu – jeigu būtume negalėję darbuotojams išmokėti algų, būtume juos praradę. Nebūtume sugebėję atsiskaityti nei su „Sodra“, nei su energijos tiekėjais, nei sumokėti mokesčių.
Apskritai jeigu užsakovai laiku neatsiskaitytų, išsilaikyti rinkoje būtų labai sudėtinga. Taigi sandoriai su „Maxima“ suteikia ir atitinkamo saugumo“, – pasakojo ūkininkas.
Anot jo, iki šiol tebėra skolininkų, kurie neatsiskaitė už produktus, eksportuotus prieš pusantrų metų. „Skolų išieškojimas yra persikėlęs į teismus, bet tai neturi ir negali rūpėti darbuotojams – jiems privalau sumokėti algas. Tad daržininkystėje niekada nepritrūksta įtampos“, – kalbėjo V.Girdzijauskas.
Sausros akibrokštai
Šiemet ir gamta gadino ūkininkams nervus – sausas pavasaris bei pirmoji vasaros pusė žadėjo menką derlių. „Laimei, rudeniop gavome lietaus – drėgmės pagausėjo, daržovės atsigavo. Taigi ir derlius nėra toks prastas, kaip atrodė“, – sakė V.Girdzijauskas.
Sutartys su užsakovais, taigi ir su „Maximos“ prekybos tinklu, įpareigoja ūkininkus užtikrinti nuolatinį tiekimą.
„Niekada dėl to neturėjau bėdų – per 20 metų nepasitaikė, kad „Maxima“ būtų išbrokavusi produktus, kad turėtume apsigręžti ir važiuoti atgal. Manau, kad ir tinklo vadybininkams ūkis yra patrauklus, nes ištisus metus be pertraukų garantuojame tiekimą.
Tam reikėjo didžiulių investicijų – be modernių sandėlių daržovėms laikyti, to negalėtume užtikrinti. Visko pagrindas yra abipusis sutarimas: prekybos tinklui reikia patikimų kokybiškos, saugios produkcijos tiekėjų, mums – patikimų užsakovų.
Jei jau vadybininkai atsiunčia signalą „Prekyba pajudėjo, gelbėk“, tai jie žino, kad galiu prikrauti ir nugabenti tiek daržovių, kiek tik reikia“, – sakė ūkininkas.
