Iš emigracijos grįžusių uteniškių kepamų desertų kvapas nuvilnijo net iki Škotijos

Kažkas ne taip. Iš triaukščio neišvaizdaus pastato, kur kažkada būta Ūkio banko ir kuris vos per kelias dešimtis metrų yra nutolęs nuo Utenio aikštės, sklinda vanilės kvapas.

 lrytas.lt koliažas.
 lrytas.lt koliažas.
D. ir V. Jankauskų šeima kepyklėlę įkūrė Utenoje, nes būtent šiame mieste rado tinkamiausas patalpas.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
D. ir V. Jankauskų šeima kepyklėlę įkūrė Utenoje, nes būtent šiame mieste rado tinkamiausas patalpas.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak V.Jankauskienės, konditerijoje improvizacijai nėra daug vietos – būtina laikytis gamybos taisyklių.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak V.Jankauskienės, konditerijoje improvizacijai nėra daug vietos – būtina laikytis gamybos taisyklių.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Kepiniams, jei tik įmanoma, naudojami Lietuvos ūkininkų produktai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Kepiniams, jei tik įmanoma, naudojami Lietuvos ūkininkų produktai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Priminimai ir padėkos žodžiai. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Priminimai ir padėkos žodžiai. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
Kepiniams, jei tik įmanoma, naudojami Lietuvos ūkininkų produktai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Kepiniams, jei tik įmanoma, naudojami Lietuvos ūkininkų produktai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak V.Jankauskienės, konditerijoje improvizacijai nėra daug vietos – būtina laikytis gamybos taisyklių.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak V.Jankauskienės, konditerijoje improvizacijai nėra daug vietos – būtina laikytis gamybos taisyklių.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 P.Jankausko rūpestis – žaliavų tiekimas kepyklėlei.  <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 P.Jankausko rūpestis – žaliavų tiekimas kepyklėlei.  <br> A.Srėbalienės nuotr. 
D. ir V. Jankauskų šeima kepyklėlę įkūrė Utenoje, nes būtent šiame mieste rado tinkamiausas patalpas.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
D. ir V. Jankauskų šeima kepyklėlę įkūrė Utenoje, nes būtent šiame mieste rado tinkamiausas patalpas.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Ateinančios Kalėdos šeimai Utenoje bus septintos.   <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Ateinančios Kalėdos šeimai Utenoje bus septintos.   <br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak V.Jankauskienės, konditerijoje improvizacijai nėra daug vietos – būtina laikytis gamybos taisyklių.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak V.Jankauskienės, konditerijoje improvizacijai nėra daug vietos – būtina laikytis gamybos taisyklių.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
V. ir P. Jankauskai yra viena iš trijų šeimų, rugsėjo pabaigoje pelniusių „Versli šeima 2019“ apdovanojimą.<br> R.Galadausko nuotr. 
V. ir P. Jankauskai yra viena iš trijų šeimų, rugsėjo pabaigoje pelniusių „Versli šeima 2019“ apdovanojimą.<br> R.Galadausko nuotr. 
V. ir P. Jankauskai yra viena iš trijų šeimų, rugsėjo pabaigoje pelniusių „Versli šeima 2019“ apdovanojimą.<br> R.Galadausko nuotr. 
V. ir P. Jankauskai yra viena iš trijų šeimų, rugsėjo pabaigoje pelniusių „Versli šeima 2019“ apdovanojimą.<br> R.Galadausko nuotr. 
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Oct 6, 2019, 4:27 PM, atnaujinta Nov 14, 2019, 4:16 PM

„Užkampis“, – nukerta tie, kurie kas savaitgalį Kauno gatve važiuoja į Utenos turgų. „Beveik centras“, – užginčija tie, kurie į konditerijos – kavos namus „Vanilinis dangus“ užsuka tvarkyti verslo reikalų.

Iš lauko ne taip lengvai pastebima kavinė Utenoje – išskirtinė. Viena, ji yra pirmtakė. Jai atsidarius 2013-ųjų gruodį, Utenoje viena po kitos pabiro ir kitos kavą bei gardėsius siūlančios „užeigėlės“. Antra, tai ne tik kavinė, bet ir gardėsių kepykla, kurią įkūrė iš emigracijos grįžę lietuviai. Ir dar tokie, kurių su Utena anksčiau niekas nesiejo.

Kepyklos ir kavinės „Vanilinis dangus“ įkūrėjai Vaida ir Povilas Jankauskai yra viena iš trijų šeimų, rugsėjo pabaigoje pelniusių „Versli šeima 2019“ apdovanojimą. Jie bei kitos dvi verslą sukūrusios šeimos bus nominuoti „Lietuvos ryto“ organizuojamuose „Verslo genas“ apdovanojimuose.

Tad kaip klostėsi šios šeimos kelias link savojo verslo?

Grįžo ir įsibėgėjo

Palikusi įmigusius namiškius kas rytą 37 metų Vaida iš namų Tauragnuose važiuoja į Uteną, ir apie 6 valandą ryto kepyklėlėje imasi darbo. „Anksti, bet užtat diena būna ilga, daug ką galima nuveikti“, – nusišypsojo moteris.

Tuo metu kai Vaida ir kepėjos būna išsukusios kremą ar paruošusios kepiniams tešlą, vežinas dukromis Uteną pasiekia ir jos vyras 33 metų Povilas. Mergaites jis palieka mokykloje – vyresnėlė Beata šiemet traukia į septintąją klasę, jaunėlė Emilija – į antrąją, o pats suka ratus į darbą „Vaniliniame danguje“.

Netrukus prasidės aštunti metai, kai į gimtinę grįžę iš Šiaurės Airijos – iš Belfaso, Jankauskai darbuojasi Utenoje. Mieste, kurį verslui anuomet patys ir išsirinko.

„Esu molėtiškė, Povilas – vilnietis. Bet rinkdamiesi vietą kepyklai ir kavinei iš karto išsižadėjome Vilniaus. Dairėmės jos Aukštaitijoje, tačiau kartu vertinome ir tai, ar pakaks paklausos.

Tuo metu mažesniuose miestuose buvo labai mažai kavinių, todėl būtent juose ieškojome tinkamų patalpų, be to, nenorėjome atsidurti arti prekybos centrų. Tačiau provincijoje patalpų pasiūla yra menka. Išsirinkome geriausią variantą – Utenoje, ir ši vieta mums prilipo“, – kalbėjo V.Jankauskienė.

Imdamiesi verslo Jankauskai girdėjo ir padrąsinančių žodžių, ir šnabždesių už nugaros, kad Utena – ne tas miestas, kur žmonės išlaidauja gardėsiams ir kavai. Esą, tai vilniečiai laidžia tam švaistyti pinigus.

„Tos kalbos ir liko kalbomis. Nes užsidirba žmonės pinigų ir Utenoje, ir į miestą kava pasimėgauti išeina. Tai pas mus užsuka, tai į kitas kavinukes. Jiems tikrai patinka įvairovė. O ir pravažiuojantys specialiai stabteli pyragėlių bei kavos. Yra šeimų, kurios pas mus ateina kiekvieną sekmadienį“, – sakė Povilas.

Pasirinko konditeriją

Pasak Vaidos, virtuvė anksčiau nebuvo ta vieta, kurioje ji būtų norėjusi triūsti nuo ryto iki vakaro. Atvirkščiai, „draugystę“ su ja buvo užgesinę prisiminimai, kaip jos mama namuose kepdavo tortus. Juk gauti tinkamų produktų būdavo didžiausias rūpestis.

Iš grietinės išsuktas kremas? Želatinos gabalėliai? Lyg ir viskas.

„O štai ten, Airijoje, kaip ir Anglijoje, desertų pasirinkimas pribloškia. Jų ten gausybė iš viso pasaulio.

Gal dėlto pasirinkau verslą, susijusį su konditerija. Ji man patinka ir todėl, kad būtina laikytis taisyklių. Tai ne mėsos kepsniai, ant kurių galima berti visokių prieskonių. Vietos improvizacijai čia nedaug. Būtina ir receptūros, ir kepimo temperatūros griežtai laikytis, ir žaliavų kokybė turi būti nepriekaištinga“, – kalbėjo V.Jankauskienė.

Perka iš mažųjų

„Vanilinio dangaus“ saldumynai nėra itin pigūs, pavyzdžiui, keksiukas su braškėmis bei kitokiomis uogomis kainuoja 1,5 euro, karamelinis ekleras – apie 2 eurus, braškinis – pigėlesnis. Tačiau nėra pigūs ir produktai, iš kurių jie gaminami.

Laisvų vištų kiaušiniai – iš Macenių kaimo. Zarasų rajone esančio Šlyninkos malūno miltai. Morkos iš Utenos rajone ūkininkaujančios moters. Medus – iš bityno, esančio Švenčionių rajone.

Taigi žaliava, kurios reikia kepiniams – keksams su kremo „bokštais“, įvairių rūšių eklerams, tortams, sausainiams – suvežama iš nedidelių ūkių, o jos tiekimas – tai jau P.Jankausko rūpestis.

Jis sakė, kad kurdami kepyklą jiedu su žmona laikėsi nuostatos, kad desertus gamins tik iš lietuviškos žaliavos. Buvo sutarta ir su pieno ūkiu, kad iš jo bus perkami produktai, bet šio sumanymo teko atsisakyti. Mat vienas iš konditeriams svarbių Maisto ir veterinarijos tarnybos nustatytų reikalavimų – pienas turi būti pasterizuotas.

„Teko „išduoti“ ir lietviškos grietinėlės gamintojus – atsivežame jos iš Lenkijos, nes jos kokybė yra priimtinesnė.

Gal ir paprasčiau būtų visus produktus susipirkti parduotuvėje, tačiau laikomės nuostatos, kad mažas verslas turi būti solidarus tarpusavyje. Ieškojome to, ką patys žmonės augina-gamina, todėl net ir kavą kavinėms pasirinkome „Taste Map“, kurios skrudimas ir tiekimas – šeimos verslas“, – kalbėjo „Vanilinio dangaus“ savininkas.

Išgabeno į Škotiją

Pasak P.Jankausko, nuo pat pradžių jiedu su Vaida skyrė dėmesio užsakymas – kepė ir tebekepa gardėsius kuo įvairiausioms šventėms: krikštynomis, vestuvėmis ir kitokioms.

Augantis užsakymų kiekis juodu privertė išsižadėti kavinės Vilniuje – K.Kalinausko gatvėje jos nebeliko maždaug prieš metus. Tačiau į kitą, esančią Molėtuose, gardėsiai vis dar gabenami.

Sunku tuo patikėti, bet Vaidos iškeptą tortą, sukrautą į milžinišką stiklainį, užsakovai yra nusivežę net į Škotiją. Taigi net kremu perteptų gaminių eksportas egzistuoja.

Šis tas apie emigraciją

Lietuviai nėra solidarūs. Jie gaili gero žodžio, užuot paskatinę – pašiepia. Jie yra nemandagūs, ir net užkalbinti ar palabinti nusuka akis, ypač – vyresnieji.

Tai – bruožai, kurie ypač drasko širdį tada, kai tenka įveikti ir su verslu susijusius rūpesčius. Ir tai – vienas didžiausių elgsenos skirtumų, apie kuriuos ir esantys, ir buvę emigrantai kalba gana atvirai.

Pasak Vaidos, jaunoji karta elgiasi jau kitaip. Ir užsienyje tokio kartėlio žmonės neprimeta. Tačiau dirbti sunkiai tenka visur, kur bebūtum.

„Nebūčiau pasiryžusi išvykti ten, kur niekas nelaukia. Važiavau pas draugę, kuri jau gyveno Šiaurės Airijoje. Taigi nebuvau viena – namų ilgesys manęs nedegino, juoba kad buvau su šeima – su Povilu.

Belfase, nedidelėje maisto parduotuvėje, taip ir pradirbau visus tuos septynerius emigracijos metus. Ten gimė ir abi dukros. Taigi vienas iš motyvų, sugrąžinęs į Lietuvą – vyresnėlės mokslai. Turėjome rinktis, ar galutinai įsikurti Airijoje, ar grįžti, ir leisti dukrą į pirmąją klasę Lietuvoje.

Emigrantų vaikams, kurie grįžę patenka į vyresnes klases, būna labai sunku moksluose pasivyti bendraamžius“, – pasakojo moteris.

O draugai? Pasak Vaidos, dauguma grįžo kartu, dalis – liko. Buvo ir tokių, kurie, pagyvenę Lietuvoje, susikrovė lagaminus atgal.

„Negaliu pasakyti, kad Airijoje būtų buvę stebuklingos pajamos. Ir ten reikėjo daug dirbti, ir čia – taip pat. Nors emigracijoje uždirbama daugiau, daugiau tenka mokėti ir už būsto nuomą. Ypač didelė prabanga yra vaikų darželis, o ir į tą patekti gali tik dirbančiųjų vaikai.

Vyresnėlę į jį vesdavome tris dienas per savaitę, ir už tai mokėdavome 95 eurus. Tuo tarpu savaitės atlyginimas sukosi apie 200 eurų“, – skaičiavo pašnekovė.

Klausimai ir atsakymai

Maitinimo versle yra daugybė taisyklių, susijusių ir su maisto gamyba, ir su patalpų įrengimu. Ar visa tai sunkiai įveikiama?

„Atėjome į šį verslą neturėdami patirties. Gausybė informacijos ir reikalavimų atrodė nepakeliami. Bet tik pradžioje. Apskritai Utenoje yra puiki maisto ir veterinarijos inspektorė, kuri mus konsultavo. Ji guodė, kad ta reikalavimų gausa – tos taisyklės vėliau patiems palengvina darbą.

Taigi klausinėdavome, gaudavome atsakymų ir įsibėgėjome“, – kalbėjo Vaida. Ji neslėpė – taip, iš pradžių netrūko stabdančių ir kalbančių, kad „nepatepus“ valdininkų nieko nebus. Esą, nemokėsit „į rankas“, tai mokėsit baudas.

„Jau septyni metai, bet niekas niekada neprašė kyšių niekam jų ir nedavėme. Tai senos, nuo sovietmečio užsilikusios nuostatos, kad galima pažeidinėti reikalavimus, o už tai – susimokėti“, – užsiminė moteris.

Kita vertus, ir patys maisto ir veterinarijos inspektoriai supranta, kad Lietuvoje maitinimo versle dirbančioms šeimos įmonėms keliami tie patys reikalavimai, kaip dideliems konditerijos cechams.

Europoje taip nėra, tad ir čia gal tie teisės aktai pasikeis. Juk ne tas pats, ar per parą iškepti kelis tortus, ar kelis šimtus. Štai ten ir reikia geležinės kontrolės, kur dirbama kaip prie konvejerio.

„Samdome septynis žmones, bet reikia patiems dalyvauti visame procese, nuo ūkio, tiekimo iki kepimo. Darbuotojai keičiasi, juos reikia mokyti, prižiūrėti. Ir patiems dirbti.

Šeimos versle kitaip nė neįmanoma, ypač, kai keliami ypač aukšti kokybės standartai“, – patikino V.Jankauskienė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.