Kebabines Lietuvoje atidarinėjantis meilės emigrantas Mahmoudas Tighnavardas savo istoriją pristato štai tokia patarle:
„Irane mes turime tokią patarlę. Jeigu jauno vyro kas nors klausia: Iš kur tu esi, iš kokio miesto?“, jis atsako, kad dar nežino. Kodėl dar nežino? „Nes dar nevedžiau. Kai vesiu, pamatysiu, iš kur žmona, tada aš irgi būsiu iš ten“, – gražia lietuviška šnekta juokauja Mahmoudas ir pakviečia užsukti į pirmąją jo kebabinę Širvintose.
Meilės emigrantas
M. Tighnavardas pasakojo, kad pirmąją žmoną sutiko gyvendamas Japonijoje. Dvylika metų Japonijoje vyras dieną dirbo karate treneriu, o naktį – vaisių bazėje. Tačiau 2003 metais dėl sveikatos problemų sportinę veiklą turėjęs nutraukti vyras kartu su buvusia žmona nusprendė persikelti į Lietuvą.
„Niekada nepamiršiu, kaip mes gruodžio mėnesį atvažiavome į Lietuvą. Tais metais buvo 33 laipsniai šalčio. Ištvėrėme čia savaitę, tada pabėgome ir grįžome tik kitų metų kovo mėnesį“, – pirmas dienas Lietuvoje prisiminė Mahmoudas.
Vis dėlto, iranietį išgąsdino tik pirmoji žiema Kaune, daugiau Lietuvos Mahmoudas nebuvo palikęs.
„Draugai kvietė į Švediją, į Vokietiją, bet Lietuva geriau, ji labiausiai traukia. Žiema tai niekis, svarbu, kad būtų darbas, verslas sektųsi, kad nebūtų gėda prieš šeimą. O šalčio sukeltą problemą geriausiai išprendžia drabužiai“, – juokėsi Mahmoudas.
O verslas, panašu, sekasi, nors iš pradžių Mahmoudo sumanymas šeimos palaikymo nesulaukė.
Atrado Širvintas
Kartą į Lietuvą jau atvedusi meilė, šį kartą Mahmoudą atvedė į Širvintas. Dabar su vyru ir mama kebabinėje kartu dirbanti širvintiškė Violeta Tighnavard pasakoja, kad su būsimu vyru susipažino buvusioje darbovietėje.
„Pradėjome bendrauti, bet nebuvo net minties, kad kažkas išsirutulios. Kai jis sužinojo, kad aš iš Širvintų, sako: „Aš noriu pamatyti šitą kraštą!“. Jis labai mėgsta keliauti, viską tyrinėti, mėgsta naujus kraštus. Atvažiavo čia, pamatė, sako, „Visai neblogai!“ ir kaip verslininkas iš karto pradėjo aiškintis, kiek čia yra valgyklų“, – juokėsi Violeta.
Moteris pasakojo, kad vos sužinojęs, jog daugiau kebabų Širvintose niekas negamina, nusprendė čia įkurti kebabinę. Tačiau tokį sumanymą kritikavo Violetos tėvai.
„Mama siūlė kebabinės čia nedaryti, kad čia tik kaimas, mažai žmonių, nelabai kas valgys tokį maistą, kad jaunimas jau išvykęs“, – pradžią prisiminė Violeta.
„Bet aš sakiau, kad pabandysime, bandyti visada galima, o aš mėgstu rizikuoti“, – pridūrė Mahmoudas.
Pirmoji kebabinė
Dabar Širvintų kebabinei jau treji. Verslininko planuose – dar viena Širvintų rajono miestelyje, Musninkuose. Mahmoudas tikino, kad klientų Širvintose užtenka.
„Galiu mokesčius sumokėti, galiu darbuotojams sumokėti ir, ačiū Dievui, dar lieka kažkiek pinigų sau. Tai kodėl ne. Viskas gerai“, – džiaugėsi M.Tighnavardas.
Tiesa, visas anksčiau turėtas kebabines Vilniuje Mahmoudas pardavė dėl darbuotojų trūkumo.
„Vilniuje turėjome labai daug kebabinių, bet labai trūko darbuotojų. Lietuvoje sunku jų rasti. Būdavo, galvoju, kad mano kavinės atidarytos ir veikia, tačiau paskambinu darbuotojai, o ji pasakoja, kad vakar per daug išgėrė, arba serga, arba kitaip teisinasi, kad negalės atvykti į darbą“, – prisiminė vyras.
Mažesnis miestas pasirinktas ir dėl geresnių verslo sąlygų.
„Aš tokią pačią kebabinę labai ilgai turėjau Vilniuje, Trakų gatvėje. Bet kokią didelę nuomą ten mokėjau, kokias išlaidas turėjau, tai čia beveik pusės jų neturiu, o apyvarta panaši“, – sprendimą aiškino vyras.
Violeta pasidžiaugė, kad kavinės maistą ir aplinką vertina ne tik jaunimas, bet ir vyresni širvintiškiai.
„Mes net nesitikėjome, kad vyresnio amžiaus žmonės ateis. Daug kas grįžta čia pavalgyti, tiesiog pabūti – reiškia mes gaminame tikrai gerą, skanų maistą. Aišku stengiamės kurti ir jaukią aplinką“, – teigė Violeta.
Pritapo
Mahmoudas prisipažįno bijojęs, kad mažame miestelyje gali sulaukti nemalonumų dėl tamsesnio gymio, tačiau džiaugiasi, kad priešingai negu didžiuosiuose miestuose, Širvintose jokių nemalonumų neturėjo.
„Kiekviename mieste buvo problemų, bet, ačiū Dievui, Širvintose absoliučiai jų nebuvo. Nesitikėjau, kad bus taip gera bendrauti. Manau, kad aš vienintelis užsienietis čia su tokia galva, bet bendravimas labai geras, juokaujame su visais“, – širvintiškius gyrė Mahmoudas.
Tačiau ne visuose miestuose buvo taip ramu.
„Kaune aš daug kartų turėjau problemų. Draugas patarė beisbolo lazdą turėti su savimi. Aišku, tai buvo prieš septynerius metus. Širvintose nė karto sunkumų nekilo. Gal visiems šokas, kai pamato, kad lietuviškai šneku“, – šmaikštavo iranietis.
Vyras prisiminė, kad Vilniuje su kliente susiginčijo dėl rusų kalbos.
„Vilniuje buvau susipykęs su viena kliente, kuri su manimi tik rusiškai kalbėjo. Ji supyko, kodėl aš rusų kalbos nemoku, tik lietuviškai kalbu. Sakiau jai: „O kam man reikia, aš juk Lietuvoje gyvenu?“. Tada išgirdau daug keiksmažodžių“, – juokėsi Mahmoudas.
Paklaustas, ar nenorėtų grįžti į gimtinę, Mahmoudas atsako, kad Lietuva jau tapo jo namais – jis išmano Lietuvos įstatymus, žino, kur gauti reikiamos pagalbos nelaimės atveju.
Tris vaikus Lietuvoje auginantis iranietis teigia, kad patriotiškus jausmus svetimai šaliai kelia ir noras vaikams užtikrinti saugią ateitį.
„Anksčiau buvo kalbama, kad Rusija greitai puls. Draugas iranietis juokaudavo, kad tuoj rusai atvažiuos ir turėsiu gįžti į Iraną. Aš jam visada atsakau, kad jeigu šiandien puls, iškart eisiu kariauti už Lietuvą,“ – rimtai atsako Mahmoudas.
Paklaustas, kodėl dėl Lietuvos eitų į karą, iranietis patreikė neginčijamą argumentą.
„Nes čia auga mano vaikai“, – atsakė jis.
