Su Valerijumi Svitovu susitikome apsnigtame Osle. Skirtingai negu Lietuvoje čia netrūko sniego, bet, kaip sako mūsų pašnekovas, žiema Norvegijoje dar neparodė savo dantų.
Valerijus – prieš 8 metus į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės seržantas. Šiuo metu buvęs karys su šeima gyvena prestižiniame Oslo rajone, vairuoja norvegų pamėgtą „Teslą“, o darbe dažniausiai bendrauja norvegų kalba.
Pasak buvusio kariuomenės seržanto, įsitvirtinti Norvegijoje nebuvo lengva. Tačiau dabar Valerijus yra įkūręs keletą skirtingų verslų. Daugiau nei trejus metuis jis vadovauja ir Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungai.
– Kaip taip nutiko, kad jūs iš kario tapote verslininku?
– Išėjus iš kariuomenės turėjau užversti savo, kaip kario, gyvenimo knygą ir pradėti rašyti naują, kaip civilio ir užsieniečio, be galo svetingoje Norvegijos Karalystėje.
Dar gyvenant Lietuvoje įgijau marketingo specialybę, kurios dėka daug sužinojau apie verslą, marketingą ir pardavimus. Ta sritis mane be galo sudomino. Vos atvykęs kibau mokytis norvegų kalbos.
Šalies įstatymų išmanymas bei anksčiau įgyta darbinė patirtis buvo pamatas, įkuriant savo pirmąjį statybų verslą.
Greit supratau, kad per daug sumokame svetimiems, tad įkūriau buhalterijos ir marketingo įmones, o sukaupus pakankamą žinių ir patirties bagažą buvo atidaryta ir konsultacinė įmonė „Fenixera“.
Kartais pajuokauju, kad Norvegijoje padedu įsikurti savo būsimiems konkurentams, tačiau darbštiems ir tikslo siekiantiems asmenims vietos čia visada pakaks.
– Ar daug lietuvių prašo konsultacijų?
– Taip, pradedant statybų sektoriaus darbuotojais ir baigiant įmones Norvegijoje norinčiais atidaryti asmenimis.
Išplėtėme paslaugų spektrą nuo administracijos kursų Norvegijoje, norintiems pakeisti specialybę ir dirbti ofise, iki pagalbos įmonėms, padedant ne tik suformuoti idėją, tačiau vedant ir iki galutinio rezultato.
– Ar pirmieji savarankiški žingsniai versle negąsdino? Juk tai kita šalis, kiti papročiai.
– Be abejo, gąsdino... Ypač pirmieji žingsniai su pirmąja atidaryta įmone, bet dirbant didelėse norvegiškose įmonėse turėjau nemažą žinių ir patirties bagažą įgytą srityse, kuriose veikia dabartinės mano atidarytos įmonės.
Prie kitos šalies man ganėtinai lengvai pavyko priprasti, nes civilio gyvenimo, galima sakyti, nebuvau per daug ragavęs.
Praleidus tiek metų kariuomenėje, manau, kad tokia pati, galbūt tik šiek tiek lengvesnė, adaptacija būtų buvus ir Lietuvoje.
Norvegijos papročiai nedaug skiriasi nuo lietuviškų, bet mokant kalbą norvegai daug lengviau ir greičiau įsileidžia į savo ratą ir priima kaip draugą, verslo partnerį, kolegą.
Labai padeda bendri ir interesai: verslas, bendri pomėgiai. Todėl pamažu pradėjau su kolegomis bendrauti šeimomis.
– Kodėl verslo plėtrai pasirinkote Lietuvą? Ar tam turi įtakos Tėvynės ilgesys?
– Pasiilgstu Lietuvos. Supratęs, kad Norvegijoje įkurti verslai jau yra ganėtinai stabilūs ir pelningi, tolimesnę verslo plėtrą nusprendžiau vykdyti būtent Lietuvoje. Juo labiau kad Norvegija vis labiau domisi verslininkai iš Lietuvos.
Manau, kad šiam sprendimui iš dalies darė įtaką ir noras vis dažniau aplankyti gimtąją šalį, ne ką mažiau svarbūs buvo ir Lietuvos pasiekimai įvairiose mokslo, inovacijų srityse.
Dėl šių priežasčių Lietuvoje mačiau didelę verslo plėtros perspektyvą.
Lietuvoje yra daugybė darbščių žmonių, todėl akivaizdu, kad kasmet auga ir šalies galimybės konkuruoti, Lietuva tampa vis rimtesniu žaidėju Europoje.
Kai nusprendžiau plėsti verslą ir ieškojau patikimų partnerių, iškart prisiminiau savo tarnybos bičiulį Augustą. Vadinu jį bičiuliu, nors jis tarnybos metu buvo mano karys, buvau jo skyriaus vadas, o dabar jis su savo žmona yra mano partneriai.
Susisiekiau su Augustu, nes visada palaikėme gerus ryšius. Augusto žmona Inga yra profesionali bei puikiai verslą išmananti finansininkė.
Gana natūraliai susiklostė, kad verslui Lietuvoje vadovauti pasirinkau Ingą – patikimą bei kompetentingą profesionalę.
Lietuvoje įkūrėme „Fenixera“ padalinį, kuris šalies įmonėms padeda vystyti verslus Norvegijoje, kitaip tariant, – stato tiltą tarp Lietuvos ir Norvegijos.
Jau greitai bus praėję metai nuo sėkmingos mūsų padalinio veiklos Lietuvoje pradžios, o šiuo metu jau planuojame ir tolimesnę verslo plėtrą kitose Europos valstybėse.
– Jūs dalyvavote tarptautinėse operacijose Irake ir Afganistane. Kaip manote, kokia ten įgyta patirtis labiausia praverčia versle?
– Esu dėkingas likimui, susiklosčiusiam gyvenimui bei tarnybos draugams, su kuriais teko pabuvoti karštuose taškuose. Būnant toli nuo artimųjų ir aplinkos, kurioje saugu ir ramu, supranti, kaip svarbu pasitikėti bendražygiais.
Tie žmonės tampa šeima. Būtent taip įsivaizduoju ir verslą, kuriame partneriai bei darbuotojai pirmiausia turi jaustis kaip šeimos nariai, dirbantys ir einantys bendro tikslo link.
Svarbu nebijoti prisiimti atsakomybės už savo ar savo karių veiksmus, gerbti esančius su tavimi bei būti sąžiningu pirmiausia prieš save patį.
Neįkainojama patirtis – priiminėti logiškus sprendimus sudėtingose situacijose, kurių tikrai apstu ir versle. Ryžtingumas ir tikslas bet kokia kaina pasiekti išsikeltus tikslus – būtent to išmokstama pabuvojus tarptautinėse misijose.
– Ką patartumėt besiruošiančiam į atsargą kariui?
– Aš pats patyriau tą jausmą, kai išeini į civilį gyvenimą, kur pradedi adaptacinį periodą, kai reikia taikytis prie kitokio gyvenimo būdo, aplinkinių požiūrio bei darbo.
Praėjus šį etapą, bendraujant su jau į atsargą išėjusiais kariais, matant jų bandymą prisitaikyti aplinkoje be kariškų taisyklių ir uniformos, kyla noras dalintis informacija bei patirtimi.
Karyba bei kariuomenė mano viduje išliks visada. Kaip sako, buvusių karių nebūna.
Su „Fenixera“ Lietuvoje planuojame organizuoti kursus, „workshopus” kariams, išėjusiems į atsargą arba besiruošiantiems pakeisti karinę uniformą į civilinę aprangą.
Yra daug galimybių gyvenime, apie kurias žmonės kartais net nesusimąsto... Kai kuriems reikia tik nedidelio padrąsinimo, pasidalinimo patirtimi ir pavyzdžio, kuris motyvuotų ir nukreiptų.