Naujos profesijos atstovė – dailės terapeutė Vaida Virbalaitė visiems leidžia žvilgtelėti į labai asmenišką savo emocijų dienoraštį.
Nusisuko nuo mados
Du dešimtmečiai gyvenimo sostinėje, drabužių dizaino studijos Dailės akademijoje, intensyvus sukimasis ten, kur viskas ant bangos, darbas reklamos srityje, populiariausiuose moterims ir vyrams skirtuose žurnaluose, mados ir grožio redaktorės pareigos žurnale „Cosmopolitan“, pasididžiavimo jausmas, kad prisidedi prie visuomenės stiliaus formavimo bei mados suvokimo, – regis, taip sklandžiai klostėsi 40-metės panevėžietės Vaidos Virbalaitės gyvenimas.
Ir staiga viskas pakrypo netikėta linkme – jauna moteris nusisuko nuo grožio industrijos ir nėrė į iki tol nepažintą veiklą – gydymą menu.
Dabar ji be penkių minučių diplomuota dailės terapeutė, šiemet gausianti Sveikatos mokslų universiteto diplomą.
Pripažino, kad turi sveikatinimo galių
Su V.Virbalaite susitinkame jos dailės klasėje, esančioje Panevėžio atvirame jaunimo centre. Menininkė gydomosios dailės užsiėmimus dar veda ir bendruomeniniuose šeimos namuose.
Dailės terapeutas – gan nauja specialybė, mūsų mieste tokio diplomuoto specialisto anksčiau niekad nebuvo.
Pasak pašnekovės, Pasaulio sveikatos organizacija tik pernai patvirtino, kad dailės terapija iš tiesų turi sveikatinimo galių.
„Svarbu, kad žmonės žinotų, jog dailės terapija yra viena iš pagalbos priemonių, būdas padėti ugdyti savistabą, emocinį intelektą, savivertę, rasti priežastis, dėl ko gyvenime sunku, nesiseka, išmokti valdyti stresą, įveikti emocinius sunkumus“, – kalba ji.
Kuo mažiau moki piešti, tuo geriau
V.Virbalaitė rodo šūsnį vaikų piešinių. Paauglių ir pradinukų. Pastarieji piešia noriai, o paaugliai iš pradžių būna nusistatę gynybiškai, kartais per užsiėmimą dažų net neima, su dailės terapeute tik kalbasi.
Vaikų piešiniai labai įvairūs, nes užduotys kaskart būna vis kitokios.
Matyti raudoname rate uždarytas rudas liūtas, oranžinės, juodos ir mėlynos spalvų kirsti pasiruošusi kobra, į daugiabučio pjūvį panašus, kvadratėliais, kuriuose kažkas vyksta, subraižytas lapas, šakoti ir nukirstom šakom medžiai, pavieniai ir būreliais nupiešti žmonės, gamtos vaizdeliai.
Dailės terapijos užsiėmimuose nereikia turėti meninių gabumų. Kuo mažiau moki piešti, tuo veiksmingesnė terapija, žinovui lengviau išskaityti būsenas.
Geras kiekvienas vaizdinys. Svarbiausia – piešimo procesas ir pokalbis su piešusiu apie tai, kas pavaizduota.
Popieriuje kuriamu vaizdu vaikas tarsi „nuleidžia garą“, neutralizuoja įtampą, piešiniui atiduoda savo skaudulį, o pripažinus problemą jau galima tikėtis ir sveikimo proceso.
Dailės terapija – tarpdisciplininis dalykas tarp dailės, psichologijos ir psichiatrijos.
Vien prašymas nupiešti ką nors žmogui jau būna iššūkis.
„Piešia ką žino, nenupieš, kas ne apie jį, ko nepažįsta ir nesupranta“, – aiškina V.Virbalaitė.
Aptariant piešinį vaikas mokomas pažinti save, išreikšti jausmus, nupasakoti savo emocijas, kas dažnam būna naujiena, be žodžių „laimė“, „meilė“, „pyktis“, dažnas nežino kitokių jausmų ir emocijų apibūdinimų.
Gali pataisyti piešinį, gali pakeisti gyvenimą
Antri metai V.Virbalaitė dailės terapijos pamokas veda ir šeimoms, į jas ateina tėvai su vaikais, visi kartu piešia.
„Bendro darbo proceso metu pasimato šeimos narių elgesio trūkumai. Apie tai kalbėti per piešinį yra lengviau, nei teisiai šviesiai žmones kamantinėti apie santykius šeimoje.
Aptariant, kas nupiešta, iš vaiko išgirsti, kas blogai: vienam trūksta meilės, kitą kamuoja nesaugumo baimė, trečiam nepaskaito pasakos ar palieka vieną. Piešinys – pats saugiausias būdas prisikasti iki esmės“, – aiškina specialistė.
Kai ji kalba, atrodo, taip paprasta rasti kelią gražesnių santykių kūrimo link.
„Su žmogumi kalbame, kad piešinį gali bet kada pakoreguoti, prigesinti ar suaktyvinti spalvas, perpiešti personažus, pataisyti kokį bekojį žvėrelį, pripiešti pozityvesnių dalykų. Pokalbyje prieiname ir prie to, kad ir savo gyvenime žmogus gali daug ką keisti, svarbu jo nuostatos, ryžtas ir nusiteikimas“, – aiškina pašnekovė.
Kad pagelbėtum kitam, privalai ir pats kurti
„Dailės terapeutas gali padėti žmogui tik tiek, kiek pats save pažįsta. Todėl aš pati irgi nuolat kuriu, analizuoju savo kūrybos procesą“, – sako ji.
Šiuo metu G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dar kabo V.Virbalaitės kūrinių paroda.
Autorė sako, kad tai ne tik paveikslai, o greičiau emocinis dienoraštis, vidinių patirčių ir būsenų atspindys.
Paveikslai sukurti be išankstinių vizijų, o einant paskui savo mintį ir jausmą.
„Ten daug brūkšniavimų, išlinkimų, judesio. Per jį ir spalvą išsilieja mano vidinės būsenos. Piešiu su tokia energija, kad po tapymo jaučiuosi lyg po sporto“, – šypsosi pašnekovė.
Ji paaiškina, jog profesionaliai menininkei labai sunku atsipalaiduoti iki tiek, kad užmirštum išmoktus dailės dalykus, „atsikabintum“ nuo kanonų ir piešinį konstruotum ne žinių vedamas, o bėgtum paskui savo ranką.
Bet ji iš visų jėgų stengiasi tai daryti. Ne visi kūriniai būna estetiški. Parodai atrinko tik dalį iš sukurtųjų per trejus metus. Yra ir tokių darbų, kurių nenorėtų niekam rodyti.
Per dvejus metus jauna moteris jau surengė 10 personalinių parodų.
„Savo darbe privalau nuolat save stebėti. Dėmesingas įsisąmoninimas – nuolatinis mano palydovas. Vienas iš būdų su juo draugauti – kasdien kurti, tokiu būdu reflektuojant kasdienes vidines ir išorines patirtis. Man tai priimtina, todėl, kad ir kas būtų, prie popieriaus ar drobės prisiliečiu kasdien. Privalau tai daryti ir dėl asmeninio tobulėjimo, ir dėl savo teikiamos paslaugos kokybės“, – sako kūrėja.
Tik drabužių dizainas ir nieko kito
V.Virbalaitė baigė mūsų miesto 5-ąją vidurinę. Nuo vaikystės žinojo, kad nori studijuoti tik drabužių dizainą ir nieko kito.
Tam įtakos turėjo šeima: senelis buvo puikus siuvėjas, mama taip pat siuvo, dirbo mezgėja „Tulpėje“. Ji turėjo puikų skonį ir stiliaus pajautimą, visą šeimą puošdavo.
„Su broliu pajuokaudavom, kad mūsų šeimos herbas galėtų būti minkšta avis su iš vilnos kyšančiais virbalais. Mums baisiai juokingas atrodė pavardės sutapimas: Virbalienė mezga“, – sako ji.
V.Virbalaitės brolis į menus nelinkęs, jis paskutinę klasę, o vėliau ir mokslus universitete baigė Kanadoje, ten dešimtmetį gyveno ir dirbo, bet šeimos kurti parvyko į Lietuvą – gimtinės ir artimųjų ilgesys padarė savo.
„Nuo 9 klasės viską dariau, kad tik patekčiau į Dailės akademiją, lankiau ne tik miesto dailės mokyklą, bet ir anuomet buvusius „Burda“ siuvimo kursus: jie vyko rajone pas vieną moterį, rūsyje turėjusią siuvyklą“, – pasakoja pašnekovė.
Pagrindus įstoti padėjo privačios pamokos pas panevėžietį skulptorių Alfridą Pajuodį.
„Jis ugdė novatoriškai“, – menininkė jaučiasi dėkinga mokytojui.
Gyvenimas provincijoje atrodė per lėtas
„Pirmais metais neįstojau, padirbėjau anglų kalbos mokytoja, „pasimatavau“ pedagogo profesiją ir dar kartą įsitikinau, kad noriu tik į drabužių dizainą“, – pasakoja V.Virbalaitė.
Studijų metai buvo intensyvūs ir smagūs, kursas gabus, dėstytojai šaunūs.
Galvodama apie ateitį sako paleidusi į kosmosą norą kaip nors patekti į tuomet mūsų šalyje atsiradusį mados ir stiliaus žurnalą „Cosmopolitan“.
„Nė neįsivaizdavau, kad taip gali nutikti, bet po kelerių metų žurnalas mane ir pasikvietė“, – sako moteris.
Po bakalauro stojo į menotyros magistrantūrą, bet pasijuto pataikiusi ne ten, studijų nebaigė.
„Nauda buvo tik tokia, kad išmokau rašyti straipsnius ir man tai patiko“, – prisimena panevėžietė.
Mokslams padėjusi tašką ji grįžo į Panevėžį, įsidarbino „Line“ ir kūrė namų tekstilės gaminius. Žinoma, norėjo intensyvesnio kūrybinio gyvenimo, tad susipažino su mūsiškiais fotomenininkais, jų parodoms rašydavo recenzijas, susidraugavo ir su teatro žmonėmis.
Deja, gyvenimas provincijoje atrodė per lėtas.
Ir kaip tik tuo metu atskriejo pasiūlymas dirbti „Cosmopolitane“, iš karto išlėkė į Vilnių. Iš pradžių dar padirbėjo žurnaluose „Ieva“ ir „Tik vyrams“. „Cosmopolitane“ gavo mados ir grožio redaktorės pareigas ir jose išbuvo net 10 metų.
Nebenorėjo skatinti vartojimo
Rodėsi, kad V.Virbalaitė yra ten, kur troško, daro tai, ką sugeba ir kas miela, rašė apie madų pasaulio naujienas, kūrė reklaminius projektus, tam tikra prasme prisidėjo prie visuomenės skonio ir stiliaus formavimo.
Bet staiga atėjo suvokimas, kad pati kūrybiškai nieko nedaro, dirba su svetimais daiktais. „Viduje ėmė bręsti konfliktas, nusistatymas prieš vartojimą, o darbas juk buvo tiesiogiai susijęs su vartojimo skatinimu. Visad jaučiausi nepatogios būsenos“, – apie lūžį dvasinėje plotmėje prisimena V.Virbalaitė.
Tas vidinis konfliktas pastūmėjo į informacijos apie kitokio gyvenimo būdo galimybes paieškas, V.Virbalaitė ėmė domėtis ekologija, lankė įvairius kursus ir seminarus tomis temomis.
Keliai suvedė su vilniete Ilze Butkute, ji vedė mokymus, kaip gyvenimą pradėti nuo balto lapo, apie gebėjimą susiformuoti tikslus bei svajones, savęs ugdymą ir auginimą.
„Ji man tuo metu suteikė gaires, atidariusias duris į kitą dimensiją, ėmiau giliau domėtis, kas esame ir ką veikiame šitoje planetoje, visa tai mane visiškai išmušė iš mados pasaulio“, – pasakoja dailės terapeutė.
Piešiniuose kartojosi simboliai
Ėmusi mąstyti apie tai, kam anksčiau visai neskyrė dėmesio, V.Virbalaitė iš naujo pabandė piešti. To nebuvo dariusi 15 metų.
„Sakoma, jei nežinai, ką nori daryti, prisimink, ką darei, kai buvai vaikas. Ir man topt į galvą: juk piešdavau“, – šypsosi pašnekovė.
Pradėjo štrichuoti tušinuku, pieštukais, paskui įsidrąsino tapyti akrilu.
Piešimas teikė malonumą, bet pastebėjo, kad niekaip negali išsivaduoti iš tam tikrų vaizdų, kartojasi motyvai, norisi piešti tam tikrus ornamentus, paryškinti kontūrus, piešiniai ištisai nusėti spiralėmis, jos „įsiprašo“ ir į žmonių veidus.
Internete ėmė ieškoti informacijos, ką reiškia nuolat nesąmoningai piešti spiralę. Paieška išmetė daug nuorodų į psichoanalizę.
„Vienas iš aiškinimų buvo, kad esu užstrigusi situacijoje ir bandau ieškot išeities“, – V.Virbalaitė pasakoja, kur vedė naujasis kelias.
Sudomino atradimas, kad dailės raiškoje matomi dėsningumai turi reikšmes ir nusako žmogaus būsenas.
„Kodėl nenoriu piešti kvadrato, o tik apskritimus? Kodėl nenoriu pastelinių tonų, o vedžioju juodus kontūrus? Apie dailę juk išmanau, galėčiau save „perlaužti“, bet tai padaryti labai sunku“, – tuomet ji taip save analizavo.
Įmetė į moterų kalėjimą
„Sėdau prie feisbuko ir iškrito pranešimas apie dailės terapiją“, – sako ji.
Anksčiau buvo skaičiusi apie psichologų naudojamus piešinių testus, bet manė, jog tai tik žaidimai, o pasirodė, kad tai ištisas mokslas.
„Supratau, kad su vartojimo kultūra nebenoriu turėti nieko bendro“, – tokia buvo tų mąstymų pasekmė.
Mesti darbą žurnale lengva, o kas toliau, iš ko duoną valgyti?
„Pasaulis labai stipriai keičiasi, greit vartojimas nebebus varomoji jėga. O kas bus vertinga, kai man bus 50 metų? Padariau išvadą, jog mokytojo ir mediko profesijos yra amžinos“, – aiškina, kodėl ryžosi studijuoti dailės terapiją.
Šioji specialybė yra nauja, ji jungtinė Sveikatos mokslų universiteto ir Dailės akademijos programa. Į 3 metų studijas priimami jau mediko arba menininko diplomą turintys asmenys.
„Mus iš karto įmetė tarsi į verdantį katilą, mokslai prasidėjo nuo praktikos moterų kalėjime“, – studijų pradžia nemenkai šokiravo.
Tą kartą būsimieji dailės terapeutai privalėjo laikytis griežtų instrukcijų ir vykdyti kitų sukurtą programą.
„Jų piešiniai skurdūs, emocinio intelekto vaidmuo žemas, buvo sunku reflektuoti, kalinčios moterys piešė daug ženklų, signalizuojančių apie negatyvą, atsiribojimą, gėdą, kaltę“, – prisiminė pašnekovė.
Vėliau V.Virbalaitė į moterų pataisos namus sugrįžo dar kartą – jau su savo projektu. Suderinusi su įstaigos vadovybe ji fotografavo save besižalojančias moteris ir rodė, kaip padedant menui įmanoma keisti gyvenimus.
„Ant jų randų su chna piešiau įvairius piešinius, gėles ir ornamentus, taip slėpėm randus. Ir dabar per užsiėmimus tas fotografijas rodau kaip mokomąją medžiagą, kaip įrodymą, kad pokyčiai galimi, nors ir kiek klaidų esi padaręs. Klydusiems sakau: užsiauginkit ant savęs gėlių“, – pasakoja dailės terapeutė.
Ir abiturientams padėjo
„Ateities vizija – sava dailės terapijos studija Panevėžyje“, – sako V.Virbalaitė.
Dabar gimtasis miestas jai nebeatrodo per tylus, be jaunystėje taip trokšto meninio šurmulio.
Pasikeitus gyvenimo vertybėms, mažesnio miesto ramybė ir lėtesnis tempas tapo ne trūkumu, o privalumu.
„Jau nemažai žmonių lankė mano pamokas, kiti kviečiasi, kad skaityčiau paskaitas, vesčiau užsiėmimus“, – džiaugiasi pašnekovė.
Neseniai dailės terapeutė ėmė bendradarbiauti su onkologiniais ligoniais.
Ji dirbo ir su diabeto draugija, darė tyrimą ir su abiturientais norėdama išsiaiškinti, kaip dailės terapija veikia baimes dėl egzaminų.
„Užsiėmimai iš tiesų veikia, abiturientams sumažėjo nerimas, atslūgo įtampa, padidėjo savivertė, jie išmoko įvardyti, kas su jais vyksta“, – kalbėjo V.Virbalaitė.
