„Prieš trejus metus čia, kur stovime, dar buvo „džiunglės“ – nepraeinamas krūmynas. Remigijus vienas viską išpjovė, sulygino, kartu pasėjome žolę. Jis – labai ryžtingas žmogus: kartais rankos nusvyra, tačiau jau kitą dieną vėl pakyla ir eina dirbti, nes labai myli šią vietą. Turbūt kai labai kažką myli, įdedi daug pastangų, tai ir pavyksta“, – pasakojo Rima.
Šiandien šeimos įkurtame ūkyje ganosi beveik 70 elnių, vasarą palapinių stovyklavietėje klega poilsiautojai – tai svajonės, kurios jau išsipildė, tačiau tik nedidelė dalis to, ką dar pora yra numačiusi.
Dvejopas poveikis
Kitaip negu įprasta, atvykus į Rimos ir Remigijaus ūkį svečius pasitinka ne arkliai, karvės ar šunys, o smalsiai aplinką stebinčių elnių būrys.
Vis dėlto, kaip pasakoja Rima, pati ūkio pavadinimo idėja pirmiausia kilo visai ne dėl terapinio poveikio žmonėms.
„Dažnai stambieji elnių augintojai juos augina plyname lauke. O pas mus gamtinės sąlygos buvo labai panašios į natūralias – miškas, krūmai, kai palyja, jie turi ir kūdrą. Jie ten išsipurvina ir tada ateina visi varvantys, bet laimingi.
Taip į juos žiūrėdami, matydami, kad jiems pas mus taip gera, su vyru nusprendėme, kad čia – tikras SPA elniams. Taip gimė pavadinimas „Elnių SPA“, – juokėsi Rima.
Tačiau teisinga būtų pavadinimą interpretuoti ir pagal terapinį poveikį žmonėms – nors čia jie nematys nei purvo vonių, nei saunų, tačiau gali tikėtis poveikio sielai.
„Nors mokslininkai nėra patvirtinę, jog elniai – terapiniai gyvūnai, vis dėlto tie, kas pas mus atvažiuoja, tikrai pastebi raminantį gyvūnų stebėjimo poveikį, teigiamų emocijų pliūpsnį. Kelios šeimos su autistiškais vaikais pas mus atvažiuoja reguliariai, nes pamatė akivaizdų poveikį savo vaikui“, – pasakojo ūkio šeimininkė.
Elniai – ne delfinai ar žirgai, su kuriais žmogaus kontaktas yra labai artimas – ant tauriojo elnio nepajodinėsi, tačiau „Elnių SPA“ šiais gyvūnais galima džiaugtis dvejopai.
„Galima ilgą laiką leisti netoli aptvaro: patogiai įsitaisyti ir stebėti, kaip jie vaikšto, rupšnoja žolę, kaip bendrauja vienas su kitu. Tai – raminantis poveikis. Tuo metu kitas poveikis – kai atnešame elniams maisto: jie prieina arti, kai kurie leidžiasi maitinami iš rankų. Vaikai net krykštauja, šūkauja iš džiaugsmo“, – įvardijo Rima.
Pirmieji iššūkiai
Išpirktoje R.Garškos prosenelių žemėje pradėti ūkininkauti šeima ryžosi 2017 metais. Kaip pasakoja Remigijus, priimti šį sprendimą padėjo noras išsaugoti daug prisiminimų saugančią žemę, be to, įpareigojo ir pati vieta – Kernavė.
„Yra tokia legenda, kad kažkada klajokliai ėjo paskui migruojančius elnius, pamatė, kur jie gyvena, ir taip įkūrė Kernavės miestelį. Kadangi esame netoli Kernavės, taip kilo elnių ūkio idėja“, – prisiminė Remigijus, pagal išsilavinimą – istorikas.
Savo ruožtu Rima apie šeimos laukiantį elnių auginimo nuotykį sužinojo kitaip. „Tuo metu buvau Briuselyje, gavau vyro žinutę, jis sako: „Auginsime elnius“. Parašiau „OK“, – prisiminusi juokėsi ji.
Dar spėję į Europos Sąjungos (ES) jaunųjų ūkininkų programos traukinį ir pasinaudoję parama, šeima įsigijo 21 elnią – Remigijaus teigimu, be ES fondų, virš 20 tūkst. eurų kainavę elniai ar 14 tūkst. eurų tvora, būtų buvusi per didelė investicija.
O šiemet ūkyje pasaulį išvydo jau trečioji elnių vada: dabar pievoje ganosi beveik 70 elnių banda.
„Mums labai smagu, kada atvyksta turistai, atvažiuoja apžiūrėti elnių, užduoda daug įvairiausių klausimų. Anksčiau daug ko patys nežinojome, dabar jau galime dalytis savo „itin didele“ dviejų metų patirtimi“, – šypsojosi Remigijus.
Per šiuos kelerius metus, kaip pasakojo pora, teko patirti ir nemažai iššūkių, daug sužinoti per pačių karčią patirtį.
„Iš pat pradžių buvo prisipratinimas: elniai – laukiniai gyvūnai: ir baikštūs, ir smalsūs vienu metu. Tada laukė auginimo patirtis: galvojome, kad mūsų teritorijoje yra daug mažų krūmų, kuriuos jie noriai valgys ir skabys, tačiau greitai supratome, kad alksnių jie nevalgo – o pas mus vien alksnynas. Tai čia buvo pirmoji liūdna patirtis“, – su šypsena prisiminė Remigijus.
Tačiau su didžiausiu iššūkiu šeima susidūrė pernai rudenį, kada elnius užpuolė vilkai, į aptvarą prasikasę iš keturių pusių.
„Turiu pagirti elnius. Pavyzdžiui, avytės, kada išsigąsta, išsilaksto, – jas visas papjauna, ir tiek žinių. O elnės mamos iš visų jėgų gina vaikus – tąkart žuvo viena elnė ir dvi buvo sužeistos, bet jos pagijo.
Nė vienas elnių vaikas nenukentėjo – mes žavimės, kad elnės – tokios kovotojos. Aišku, mūsų didysis elnias Rudolfas dvi paras slėpėsi krūmuose – jis tikrai nebuvo tas, kuris kovojo su vilkais. O vilkai prasikasė iš keturių pusių, apsupo ir puolė. Įsivaizduojame, kad kol miegojome, čia vyko tikra drama. Tai net ir ašarų buvo. Liūdėjome“, – neslėpė Rima.
Tą rudenį šeimininkai naktimis budėdavo – vaikščiodavo su prožektoriais, bandė skleisti savo kvapą, degino laužus, konsultavosi su medžiotojais.
„Galvojame, kad mes esame atsakingi už tuos gyvūnus – kažko tada nepadarėme. Sąžinė labai graužė“, – kalbėjo Remigijus.
Numatė veiklų
Kadangi elnininkystė šeimai kol kas – brangus hobis, negeneruojantis pajamų, ūkio išlaidas padengti pora nutarė suderindami turizmą ir edukaciją – tiek svečiams pasakodami apie elnius, tiek pasiūlydami erdvę poilsiui gamtoje.
2 hektarų pievoje svečiai kviečiami atvykti apsistoti su palapinėmis arba jas išsinuomoti, paplaukioti valtele šalia esančiame Kernavės ežere arba išsinuomoti dviračius, paiškylauti dienai, rengti šventes.
„Visą laiką svajojome šioje vietoje turėti civilizuotą kempingą – galvojome, jog jei šalia stovyklavietės ganysis elniai, tai jie ją tik papuoš. Po truputį matome pirmuosius saulės spindulius – žmonėms įdomu atvažiuoti ir tik dienai, čia organizuojamos vaikų stovyklos.
Norime pasinaudoti tuo, kad šalia yra Kernavė, ir kažkuria prasme gelbėti piliakalnius, atimant dalį žmonių sau“, – juokavo Remigijus.
Nakvynės vieta, atvykus su savo palapine, kainuoja 10 eurų, nuomojantis palapinę su čiužiniais iš šeimininkų – 20 eurų. Laužavietė dienos apsilankymo metu, įskaitant ir malkų dėžę – 3 eurai asmeniui. Pasivaikščiojimas po sengirę su vedliu 15 asmenų grupei kainuotų 20 eurų.
Atvažiavusiems tik aplankyti elnių, kaip Remigijus juokauja, yra įrengta „aukų dėžutė“, pavadinta „Elniukų arbata“, tačiau orientuojamasi į 3 eurų sumą.
„Remigijus labai mėgsta pasakoti legendas, vesti pasivaikščiojimus po teritorijoje esančią sengirę. Archeologai rudenį žadėjo atlikti kasinėjimus – įtaria, kad čia yra bronzos amžiaus piliakalniai“, – pasakojo Rima.
Dar pernai pusė vasaros stovyklavietėje buvo tyli, o šią vasarą, Rimos teigimu, nebuvo nė vieno savaitgalio be turistų.
„Darbo dienomis būdavo vienas kitas turistas, o savaitgaliai, ypač rugpjūčio pabaiga, buvo tokia aktyvi, kad nusprendėme paskelbti vieną valandą šeštadieniais, kada visi atvažiuotų.
Vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo, ir mes visą dieną viską aprodydavome, pasakodavome. Būdavo taip, kad tik įsidedi maisto į lėkštę ir jau matai, kad vėl atvažiavo automobilis – vėl meti viską ir eini. Kitąmet šeštadieniais veiksime organizuotai, žmonės iš anksto užsiregistruos, žinosime, kiek jų laukti“, – pasakojo Rima.
Nors turizmo sezonas jau baigėsi, pora pasakoja, kad šeimos ir rudenį savaitgaliais atvyksta pamaitinti elnius, pabūti gamtoje.
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
