„Jei ne mama, nieko ir nebūtų – mažytė mergaitė svajoja apie žirgus ir savo žirgyną. Daugelis tėvų turbūt sako: „Apsiramink, geriau eik šokti“, – juokėsi žirgų sporto klubą „Mes kitaip“ įkūrusi L.Ežerskytė. – Tačiau mama labai stengėsi dėl manęs. Ji ir yra tas žmogus, dėl ko viskas vyksta“.
Nuo antros klasės žirgų sportu užsiimanti 21 – erių metų mergina prieš kelerius metus Prienų rajone pasiūlė pramogas su žirgais: jojimo treniruotes, fotosesijas, pradėjo vesti ekskursijas mokyklų klasėms, hipoterapiją vaikams, turintiems raidos sutrikimų.
„Ilgą laiką lankiau žirgyną Kauno rajone. Kai buvau penktokė, mama gimtadienio proga padovanojo pirmąjį žirgą. Įsigijome vieną, tada atsirado antrasis. Tada supratome, kad bute gyventi mums jau turbūt nepavyks. Tad teko įsigyti sodybą ir persikraustyti. Taip mes įkūrėme šį klubą – kad visiems būtų paprasčiau“, – prisiminė Lijana.
Vis dėlto, verslu šios veiklos mergina kol kas nevadina: aktyvi mergina tuo pačiu studijuoja kineziterapiją, keturias dienas per savaitę veda karate treniruotes vaikams. „Mes kitaip“ veikla, kaip juokauja Lijana, leidžia penkiems klubo arkliukams patiems užsidirbti savo maistą.
Arklių priežiūra, šienas, šiaudai, kanopos ir visa kita, ko reikalauja arklių auginimas, – brangus malonumas: „Jei laikai arklius pas save, tada pigiau, nes pats viską darai: pats valai, pats juos išvedi, tuomet išlaikymas kainuoja vidutiniškai 70 eurų per mėnesį. Jei laikai žirgyne, kaina svyruoja apie 300 eurų“.
Be pramogų pradedantiesiems, žirgų sporto klubas organizuoja ir jojimo varžybas – iš pradžių savoje aikštelėje, o kai pradėjo rinktis daugiau nei 200 dalyvių, varžybas organizuodavo išsinuomotame manieže.
Gydomasis poveikis
Lijana pripažįsta, jog Prienuose gyventojų nėra daug, ir anaiptol ne visi nori savo laisvalaikį leisti su žirgais. Vis gi, nepaisant įvairių kliūčių ar kitų veiklų, kuriomis užsiima, savo ateitį L.Ežerskytė svajoja susieti su arkliais. Ir ne kur kitur, o būtent Prienų rajone.
„Veiklą norėčiau vykdyti šiame rajone, o dirbti su žirgais. Galbūt su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, nes Lietuvoje yra nedaug arklių terapijos – hipoterapijos centrų. Žmonėms iš kaimo apylinkių yra pakankamai toli važinėti, todėl hipoterapijos atsisako. Be to, tos paslaugos nemažai kainuoja.
Šią vasarą atvyko du vaikai su raidos sutrikimais – norėjau pamatyti, koks bus arklių terapijos poveikis. Visi žinome, kad žirgai ramina, vaikai pradeda geriau kalbėti – pačiai buvo įdomu tai pamatyti.
Iš pradžių vaikai prieina prie arklių su morkytėmis, obuoliukais, apsipranta, paglosto. Tada jodinėjame. Šią vasarą atvyko šešerių metų vaikas, kuris beveik nekalba. Tik pamačiusiam arklį iš pradžių buvo neįdomu, tačiau po dviejų – trijų užsiėmimų jautėsi laisviau, atsipalaidavo.
Galbūt tai – sutapimai, tačiau tuo metu poveikis matomas. Prancūzijoje, pavyzdžiui, yra praktika, kada į ligoninės palatas atvedamas žirgas. Lietuvoje gal po 50 metų įvyks toks perversmas, nors abejoju“, – svarstė Lijana.
Mergina juokiasi, kad nors pati visada arklių apsuptyje, nėra visą laiką visiškai rami.
„Būna visko! Būna, kad ir pasipykstame su jais, nes vis dėlto jie yra gyvūnai – nėra taip paprasta. Tačiau dažniausiai sutariame draugiškai“, – juokėsi ji.
Sudėtinga padėtis
Kai kuriuos arklius mergina laiko sportui, kitus paruošia pardavimui. Tačiau kiekvienas Lijanos priežiūroje atsidūręs gyvūnas – su sava istorija.
„Poniukas Tobis buvo labai nemylėtas, žmonės atvežė jį užmigdyti – nusibodo, tapo nebereikalingas. Kadangi bendraujame su veterinarais, buvo gaila jį užmigdyti.
Žinoma, veterinarijoje niekas nebūtų užmigdęs, būtų likęs akademijoje, Kaune, studentams mokytis ant jo. Tačiau dabar jis gyvena pas mus – nieko gyvenime neveikia, tik obuolius valgo ir džiaugiasi gyvenimu“, – pasakojo klubo vadovė.
„Daugeliui žmonių gyvūnai yra kaip daiktai – nusibosta, ir kam jų reikia. Šių dienų situacija labai gerai parodo, kaip žmonės elgiasi su šunimis, su katėmis, tai su žirgais situacija yra dar blogesnė. Visgi, pamačius gatvėje nelaimingą šuniuką jį priglausti yra paprasčiau negu žirgą“, – pridūrė ji.
Norintys įsigyti žirgą už jį pakloja įvairias sumas. Lijana pasakoja, kad vyresnį žirgą „po savo karjeros, po varžybų“ galima nusipirkti už 1,5 tūkst. eurų. Tačiau jei norima dalyvauti varžybose, siekti sportinių rezultatų – tada kaina prasidės nuo 3 tūkst. ir neturės ribų.
Savo miestelio patriotė pasakoja, kad nors mažame miestelyje trūksta tiek pačių gyventojų, tiek aktyvių veiklų, jos pačios istorija įrodo, jog viskas yra įmanoma.
„Viskas priklauso nuo noro – jei jaunas žmogus turi iniciatyvų, noro ir dar turi, kas palaiko, pastumia, jei to reikia – tada viskas yra pasiekiama tiek Kaune, tiek Prienuose, tiek bet kur kitur. Tik reikia siekti ir daryti“, – įsitikinusi Lijana.
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
