Tik amatą perėmęs Aivaras kepamai duonai išsiėmė Tautinio paveldo sertifikatą. Sako – visi, kas galėjo, tuo metu tokius dokumentus tvarkėsi, pagalvojęs ir A.Stankevičius, kad jo duona jau tikrai tradiciniu būdu kepama.
Aivaro krosnis, kurioje kepama „Duona gurmanams“ – 190 cm gylio ir 150 cm pločio. Anksčiau, kol dar kovido pandemija nebuvo paralyžiavusi gyvenimo, artėjančios mugės duonos kepėjams būdavo pats darbymetis.
„Kai ruošdavomės mugei, būdavo, nemiegame – per parą gali iškepti toną duonos. Oficialiai ji galioja 10 dienų, bet esu valgęs ir po mėnesio – viskas su ja gerai, o pelyti ima tik laikant netinkamomis sąlygomis“, – kalbėjo A.Stankevičius.
„Visą duonos kepimo procesą mačiau nuo vaikystės – tai buvo senelių pragyvenimo šaltinis: jie su savo kepta duona važiuodavo per turgus visoje Lietuvoje, vykdavo net ir į Latviją“, – pasakojo duonos kepėjas.
Pašlijus senelio sveikatai, vaikinas jiems padėdavo. Po truputį seneliai visai apleido duonos kepimą, o Aivaras šitą šeimos tradiciją išsaugojo. Išlaikė ir tą pačią ruginės duonos be mielių, su raugu receptūrą. Duonos kepėjas įvedė tik vieną naujovę – pradėjo kepti duoną su kanapių sėklomis.
Kam perimti senelių amatą, tarp anūkų konkurencijos nekilo. „Visi esame labai skirtingi. Gal ir psichologinio spaudimo turėjau apsiimti šitą reikalą“, – juokėsi Aivaras.
Kurį kaip ir seneliai iš duonos kepimo pragyveno ir pats A.Stankevičius. Tačiau koronavirusas padarė savo – daugiausia kepinių būdavo parduodama mugėse, šventėse, dabar duonos nuperka tik nedidelius kiekius. Nepaisant to, net jei iš amato neuždirbs pelno, A.Stankevičius nori išsaugoti tradicinės duonos kepimą kaip paveldą. Juolab, kad dar iki kovido pandemijos pradėjo plėtoti ir antrąjį – prekybos – verslą.
