Paties mėsos kombinato jau nelikę: anot Panevėžio turizmo projektų vadovės Vilandos Reikalienės, kadangi perdirbant mėsą naudota tam tikra chemija, kurios prisigėrę kombinato sienos, pastai buvo nugriauti. Likęs vienintelis administracinis pastatas.
Nepaisant to, čia vis dar veikiančią ponios Zitos vadovaujamą valgyklą panevėžiečiai iš naujo atradę ir pamėgę. Tačiau Z.Tolvaišienė neslepia: kai 2000 m. bankrutuojant kombinatui administratorius davė galimybę įkurti įmonę ir valgyklą perėmė, buvo sunku – valgytojų ateidavo mažai. „Griovė kombinatą, visi iš mūsų juokėsi. Buvo pasiūlymų eiti į kitas valgyklas. Bet apžiūrėdavome – tokių gražių erdvių niekur nebuvo. Nutarėme būti čia tol, kol pasakys, kad išeitume“, – prisiminė pašnekovė.
O klientų pamažu daugėjo.
„Šiandien įmušėme 130 čekių. Į kai kuriuos ir trys užsakymai įrašyti. Per karantiną dirbome visas dienas. Išsilaikome – susimokame visus mokesčius ir niekam neskolingi“, – į darbo dienos pabaigą, kai lankėmės ponios Zitos valgykloje, kalbėjo ji.
Tądien brangiausias patiekalas valgyklos meniu buvo 2,7 euro kainuojantis kepsnys „Neris“. Kiekvieną dieną klientams patiekiamas karbonadas, būna cepelinų, varškėčių, žemaičių blynų...
„Bandėme patiekalus ruošti kitaip, tačiau visiems reikia paprasto maisto, to, kas buvo anksčiau. Tai turi būti natūralu, todėl viską gaminame savo rankomis. Jokių pusgaminių pas mus nėra. Dirbame septyniese, susirenkame kiek po šeštos ryto. Kolektyvas geras, mes visos susidirbę. Ir žmonės geri ateina – šilti mieli, kokias pareigas beužimtų“, – džiaugėsi įmonės savininkė.
Ji pati į mėsos kombinato valgyklą dirbti atėjo 1980-aisiais. Sovietmečiu, turėdama vos 18 metų, Z.Tolvaišienė buvo išrinkta geriausia Panevėžio virėja ir antrąja virėja visoje Lietuvoje. Sulaukusi tokio pripažinimo ji galėjo dirbti geriausiuose restoranuose, tačiau pasirinko valgyklą mėsos kombinate.
„Iš karto dirbau „Nevėžio“ restorane. Turėjau du mažus vaikus, o restorane reikėjo dirbti po tris dienas, kai tuo metu čia – labai patogios darbo valandos, – pasirinkimą paaiškino ponia Zita. – Po to, kai laimėjau konkursą, buvo visokių galimybių, bet man patiko paprasta darbo vieta“.
Ruošti maistą valgyklos savininkę išmokė mama – Anykščiuose ji buvo žinoma šeimininkė. Pačios Zitos dukra yra dirbusi kartu su ja, tačiau moteris abejoja, ar duktė ryšis perimti verslą. „Atsakingas čia darbas – pirma ateinu ir paskutinė išeinu“, – sako Z.Tolvaišienė.
Ji šiltai prisimena buvusį valgyklos vedėją Boleslovą Galadauską, vadovavusį 24 žmonių kolektyvui, kuris ruošė maistą kone tūkstančiui kombinato darbuotojų.
„Jis sakydavo: tu žmogui turi sudėti viską, kas jam priklauso. Valgykla – cechas numeris vienas: jei pavalgysi skaniai, bus gera nuotaika. Tikrai dirbome netgi geriau nei reikia – taip ir išsilaikėme“, – sakė jau 40 metų toje pačioje valgykloje dirbanti ponia Zita.
