Visi keliai veda į Ameriką
Nors sodybos savininkas Ovidijus Šova nėra gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), teigia su šalimi turintis daug sąsajų, todėl pastatų kompleksą įrengti nusprendė vakarietišku stiliumi.
Pašnekovo senelis Antrojo pasaulinio karo metu buvo prezidento Antano Smetonos štabo pulkininkas, 1944 m. nuo sovietinės okupacijos pasitraukęs į Vakarus. „Jis nenorėjo tarnauti JAV kariuomenei, nes visą gyvenimą tarnavo Lietuvai – ne vokiečiams ir ne rusams“, – tikino O.Šova.
O.Šovos tėtį, gimusį ir užaugusį JAV, suviliojo sovietinė propaganda, žadėjusi kiekvienam darbo, tačiau grįžus į anuomet Sovietų Sąjungai priklausiusią Lietuvą teko nusivilti – Kolumbijos universiteto diplomas čia nebuvo pripažintas, nors ekonomisto darbą gauti pavyko. O.Šovos tėčiui Lietuvoje prilipo „amerikono“ pavardė, kuris šią perdavė sūnui.
„Jei atvažiuodavo draugai iš Vilniaus ir kraštiečių paklausdavo, kur gyvena Ovidijus, niekas nežinojo. O jei pasiteiraudavo, kur rasti „amerikoną“, žinojo visi“, – juokėsi verslininkas.
Visą gyvenimą praleidęs Vilniuje sodybą O.Šova nusprendė įkurti atsiradus naujam jo gyvenimo hobiui. Nuvedęs vaikus joti į „Šilo“ žirgyną, pašnekovas nauja veikla susidomėjo labiau nei atžalos: „Vaikai neužsikabino, o tėvas užsikabino“, – prisiminė verslininkas.
Pasak jo, pirma atsirado žirgas, o po jo ir idėja kurti sodybą. Ją pradėta statyti 2011 metais, pardavus iki tol turėtą siuvimo verslą.
„Lietuvoje siuvimas yra labai katorginis darbas. Visų pirma, nėra siuvėjų, nes nebėra tiek profesinių mokyklų. Dirba tik pagyvenusios moterys. Užsakymai yra labai sunkūs, nes gaminome tik užsieniečiams medicininius drabužius. Daug neuždirbi, žmonėms daug mokėti negali, visi tave kaltina. Nusprendžiau, kad noriu į pensiją, todėl sukūriau kaimo turizmą“, – prisiminė O.Šova.
Vienkiemis išsirėkti
Nors anuomet kaimo turizmas atrodė perspektyvi sritis, šiuo metu tendencijos keičiasi. „Buvo laikas, kai žmonėms reikėjo kaimo turizmo sodybų, tačiau ir jos dabar nereikalingos. Pasikeitė mados – anksčiau žmonės sodybose švęsdavo gimtadienius, vestuves, krikštynas, dabar to nebėra“, – apgailestavo O.Šova.
Su kuo susiję poilsiautojų užgaidų pokyčiai, sodybos savininkui pasakyti sunku. Vienu iš paaiškinimų jis siūlė laikyti gerėjančią gyvenimo kokybę: „Žmonės pradėjo geriau gyventi, mažiau gerti. Niekas nebenori didelių švenčių. Čia pramogauja nebent jaunimas, nes aš leidžiu patriukšmauti. Reikia juk tokių vienkiemių, kuriuose būtų galima išsirėkti“, – juokavo verslininkas.
Nors sodyba išpuoselėta, sėkmei koją kiša keletas veiksnių. Visų pirma, arti nėra ežero, kas, O.Šovos manymu, yra būtinas sėkmingos kaimo turizmo sodybos atributas. Dėl koronaviruso pandemijos keliamų reikalavimų netinka ir apgyvendinimo sąlygos. Sodyboje svečiai gyvena lyg viešbutyje, tačiau dabar dėl saugumo reikalavimų paklausesni būtų atskiri nameliai, suteikiantys juose gyvenančioms šeimoms daugiau erdvės.
Pasak verslininko, pandemija kaimo turizmui yra privalumas, tačiau klesti tik prie vandens esančios ir atskirus namelius turinčios sodybos.
Perprato sukčiaujančius
Sunkumų kelia ir ribotos galimybės skleisti informaciją bei pritraukti lankytojų. Anksčiau norintys čia poilsiauti „Ameriką Aukštadvaryje“ rasdavo apgyvendinimo paslaugų svetainėje „Booking.com“, tačiau verslininkas pastebėjo, jog rezervuodavosi rusai ir ukrainiečiai, kuriems, norint patekti į Lietuvą, reikėdavo parodyti gyvenamosios vietos adresą.
„Jie rezervuodavosi, bet niekada neatvažiuodavo. Parodo, kad turi rezervaciją, gauna vizą ir traukia savo reikalais“, – pasakojo O.Šova ir tikino nusprendęs apsiriboti internetiniu puslapiu bei anketa „Facebook“.
Pernai sodyba neveikė aštuonis mėnesius. „Valstybė duodavo 260 eurų mėnesiui“, – sakė jis. Išgyventi, pasak O.Šovos, pavyko tik dirbančios žmonos dėka.
Šiuo metu patalpas verslininkas nuomoja stovykloms, mokymams: „Didžiausią dalį sodyboje šiuo metu gyvenančių poilsiautojų sudaro baidarininkai – jie praplaukia, grįžta sušalę, aš jiems pasiūlau kubilą, apnakvindinu ir jie išvažiuoja“. Savaitgaliais sodyboje dūzgia poilsiautojai, tačiau darbo dienomis čia tuščia.
Dega meile žirgams
„Čia bolidai, su kuriais aš startuoju“, – rodydamas žirgus Baltazarą ir Echorą šypsojosi šeimininkas. Kiti žirgai praminti Ameriką simbolizuojančiais vardais – dvidešimties hektarų gamykloje ganosi kumelės Čikaga, Nevada ir keletas kitų, kurių vardams įsiminti prireiktų keleto papildomų viešnagės sodyboje valandų.
„Iš verslo išgyvenu, bet neuždirbu, nes viską atiduodu arkliams, – prisipažino pašnekovas. – Anksčiau mėginau teikti jodinėjimo paslaugas, bet nepavyko to padaryti, nes lietuvių tauta labai įdomi – prisigeria, o tada eina jodinėti. Išgėrusiam prie gyvulio juk negalima eiti. Tam, kad nebūtų pagundos, pasilikau tik sportines kumeles. Man tai kelia tokį džiaugsmą, kad daugiau nieko nereikia. Turiu dešimt arklių ir tris kumeliukus“, – pasakojo pašnekovas.
Žirgų auginimas O.Šovai irgi galėtų tapti verslu, tačiau tam reikia laiko ir finansinių resursų. „Kad būtų galima parduoti arklį, turi praeiti penkeri metai – tik tada galima apjoti. Jis turi parodyti sportinius rezultatus ir tik tada bus galima parduoti. Kad būtų galima brangiai parduoti, žirgas turi būti gero kraujo, sveikas. Iš žirgų verslą padaryti labai sunku“, – apgailestavo pašnekovas.
Jo žiniomis, Lietuvoje ketverių-penkerių metų žirgą galima parduoti už 15–30 tūkst. Išlaikyti ristūną per metus kainuoja 1 tūkst. eurų, jei šeimininkas didumą darbų atlieka pats. Tačiau, norint parduoti žirgą, per penketą metų reikia investuoti į treniruotes, gydymą, o tai gali atsieiti iki10 tūkst. eurų. Taigi net pardavus, pelnas nėra didelis.
Daugiausia lietuviai žirgus pardavinėja svetur. Pašnekovo teigimu, pandemija pakėlė paklausą: „Atrodo, kad žmonės neturi pinigų, bet iš tiesų turi. Neturi tik kur leisti, todėl perka gyvūnus: šunis, kates ir arklius“.
O.Šovos teigimu, pasitaiko svečių, kurie iki apsilankymo sodyboje nebūna matę gyvo arklio. „Buvo tokia mergina, kuri labai bijojo net arčiau prieiti, ką jau kalbėti apie prisilietimą. Aš jai pasiūliau atsisėsti ant arklio ir apvesti aikštėje ratu. Aš ją apvedžiau, o ji apsiverkė iš džiaugsmo, kad nugalėjo baimę. Ir aš vos neapsiverkiau“, – prisiminė pašnekovas.
Nepaisant iššūkių ir investicijų, sodybos O.Šova verslu nevadina: „Čia net ne verslas. Čia gyvenimas“.
