Jeigu keliaudami Pilies gatve išgirsite „Labas!“, žinokite, kad pasisveikinimą taria italas. Lietuviams neįprasta sveikintis su nepažįstamaisiais, o štai 34 metų A.Bossi stengiasi pasilabinti su kiekvienu.
Prieš kelis mėnesius jis su drauge 24-erių Paula Marija Bilvinaite Pilies gatvėje atidarė siuvinėjimo dirbtuves, nes tokias paslaugas teikiančių meistrų dar mažai.
Prieš tai abu siuvinėjo Čekijos sostinėje Prahoje. Ten daugiausia tarp jų klientų buvo turistų, todėl pora labai nustebo, kad šią veiklą pradėjus Vilniuje į juos kreipiasi beveik vien lietuviai.
„Atrodytų, Pilies gatvė turistinė, jau ir turistų atsiradę, bet mus kažkodėl susiranda vilniečiai. Galbūt lietuviams patinka siuvinėjimas, gal paperka, kad tai daro italas“, – spėliojo lietuvių kalbos per trumpą laiką spėjęs pramokti A.Bossi.
Baisisi nuomos kainomis
Paulą Mariją ir Alberto Prahoje įdarbino „Ricami Veronica“ parduotuvių tinklas, tačiau vilnietė visada troško grįžti į gimtąjį miestą. Juo labiau kad prieš tai P.M.Bilvinaitė penkiolika metų buvo praleidusi Italijoje, mačiusi pasaulio ir norėjo sėslesnio gyvenimo.
„Pradėjome domėtis patalpų Vilniuje nuoma, atlyginimais, bet svarbu buvo ir kokie orai, nes Alberto norėjo, kad dirbtuvės ištisus metus būtų atviros, jis galėtų darbus dirbti prie pat gatvės, kad matytų praeiviai, kad galėtų su jais bendrauti“, – pasakojo P.M.Bilvinaitė.
Nors Pilies gatvėje „Lino namai“ dar veikė, Paula Marija ir Alberto jau tarėsi dėl nuomos, nes salonas ketino išsikraustyti. Patalpos buvo tokios, apie kokias abu svajojo.
Stebina pustuštė gatvė
Tačiau praėjusios žiemos šalčiai vos neatšaldė Alberto entuziazmo. Buvo taip šalta, kad teko rengtis keliais termodrabužių sluoksniais, o prie kojų įjungti bent du radiatorius.
„Mums savotiškai pasisekė, kad dėl pandemijos visos veiklos buvo sustabdytos prieš Kalėdas, o atlaisvintos vasario viduryje, todėl šalčiausias dienas pratūnojome namuose“, – pasakojo Reskaldinoje netoli Milano gimęs ir užaugęs A.Bossi.
Įpratusią prie itališko šurmulio Paulą Mariją nustebino ištuštėjusi Pilies gatvė.
Neatsigauna ji iki šiol, vilnietė mato daug tuščių patalpų ir baisisi jų nuomos kainomis – atrodytų, kad nekilnojamojo turto savininkams visai nerūpi jas išnuomoti, iš to uždirbti.
Tačiau visus nesklandumus atperka klientų ir šiaip praeivių nuoširdumas.
„Anksčiau sakydavome, kad lietuviai yra šalti, o dabar to nebėra. Eidami jie būtinai pakalbina ar bent jau padovanoja šypseną atsakydami į mūsų šypsenas“, – tvirtino Paula Marija.
Jai įsiminė ir Alberto pasvarstymas. Nors praėjo keli mėnesiai ir neaišku, kaip seksis plėtoti verslą, italas savo draugei prasitarė, kad linkęs kurį laiką pakentėti mažiau uždirbdamas, nei važiuoti ieškoti turtingesnės šalies, kur uždarbis didesnis.
Mašinas vežė iš Italijos
Paulą Mariją kelionės į Nicą Prancūzijoje metu siuvinėti per trumpą laiką – mėnesį – išmokė Alberto. Ji įsiminė draugo žodžius: „Jeigu neišmoksi, neuždirbsi.“
O Alberto šio darbo išmoko Italijoje. Iš pradžių jo mokytoja pratino mokinį raides rašyti tušinuku, o tik paskui leido sėsti prie mašinos. Netrukus Alberto su savo gaminiais jau keliavo per muges.
Visas prekes pora atsiveža iš Italijos, parduotuvių „Ricami Veronica“ lentynų. Tai prijuostės, rankšluosčiai, net seilinukai mažyliams. Juos Paula Marija ir Alberto išsiuvinėja.
Beje, praeivių dėmesį traukia ir siuvinėjimo mašina, prie kurios dirba Alberto. Jis sakė netgi nežinąs, kiek jai metų. O štai kita, stovinti dirbtuvių gilumoje, pagaminta 1976 metais.
Abi siuvinėjimo mašinas Alberto atsivežė iš Italijos. „Jos puikiai veikia, patikimos, nėra elektronikos, o jeigu sulūžta, pats remontuoju, nes tai nėra sudėtinga“, – pasakojo italas.
Ką lietuviai dažniausiai prašo išsiuvinėti? Anot Alberto, kaip ir kitose šalyse, klientai Vilniuje dažniausiai ant medžiagų prašo įamžinti vardus, linkėjimus, pasveikinimus krikštynų ar vestuvių proga.
Tai dar labiau paskatino italą mokytis lietuvių kalbos, nes visi užrašai turi būti lietuviški.
Paklausiausia prekė – prijuostės vaikams ir rankšluostėliai.
Tautiečių sutinka rečiau
„Pasaka“, – taip lietuvišku žodžiu Vilniaus atmosferą apibūdino A.Bossi.
Jo pažintis su Lietuvos sostine prasidėjo prieš trejus metus, kai jis su savo dirbiniais apsilankė Kaziuko mugėje.
Nors iki suvaržymų italų turistų į Vilnių atvykdavo nemažai, dabar Alberto retai pasitaiko proga pasikalbėti gimtąja kalba.
Nebent tai būna pašnekovai iš Vilniuje gyvenančios ir dirbančios italų bendruomenės, bet ir ji nėra gausi.
