„Jos prodiuserė man dar nepaskambino“
Kadaise sutuoktiniai ieškojo fotografijos studijos, nes tuo metu M.Bernotienė aktyviai užsiėmė fotografija. Tačiau Utenos kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ šiai veiklai skirta erdve jie nusivylė.
„Ji netenkino mūsų poreikių. Bet tada išgirdome, kad yra laisva kino erdvė. Nors nebuvome susiję su šia sritimi, susižvalgėme ir nusprendėme, kad reikia pabandyti. Per porą naktų užpildėme dokumentus ir tapome šios vietos rezidentais“, – jau septynerius metus veikiančių „Kino namų“ pradžią prisiminė M.Bernotienė.
Pašnekovai paminėjo, kad jų pagrindinės veiklos yra dvi: žmona, dar 2020 m. gavusi Muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros diplomą, kuria trumpametražius filmus, kuriuos galima išvysti festivaliuose, o vyras filmus rodo.
„Bet žmonos filmų dar nerodau, jos prodiuserė man dar nepaskambino“, – nusijuokė K.Bernotas.
Kodėl moters kurti filmai nerodomi Utenos kino teatre? Sutuoktinių teigimu, būtų sudėtinga rasti autoriją, kuri ateitų pasižiūrėti vieną trumpametražį filmą, reikėtų tokių rodyti daugiau, kurti visą programą, festivalį.
Galbūt kada nors jie tai ir įgyvendins, o dabar kino teatre rodomos visos pasaulinės premjeros. „Kitaip kam ta salė reikalinga?“ – gūžtelėjo pečiais Karolis.
Kai kurie iš teatro beveik neišeina
Populiariausi yra animaciniai ar filmai, skirti šeimai. Tačiau Miglė paminėjo, jog turi ir siaurą klientų ratą, mėgstantį apsilankyti teatre tada, kai rodomi „Kino pavasario“ ar „Nepatogaus kino“ filmai. Kadaise buvo populiarūs ir siaubo filmai, tačiau su laiku viskas pasikeitė.
„Siaubo filmus ėmė griežtai cenzūruoti, juos padarė N-16, N-18. O juk siaubo filmų pagrindinis žiūrovas vis tiek yra 13–14 metų paaugliukas, bet jam dabar žiūrėti negalima“, – paaiškino K.Bernotas.
Savininkai paminėjo, kad Utenoje šis kino teatras yra vienintelis, aplinkiniuose miestuose, kaip Zarasuose ar Molėtuose, tokio nėra, tad gyventojai čia atvyksta iš įvairiausių kraštų. O jie sulaukia ir tikrų kino gerbėjų, kurie nepraleidžia nė vienos premjeros.
„Būna net tokių, kurie pasibaigus filmui išeina iš salės, kol mes ją pravėdiname, sutvarkome, jie atsikvepia ir grįžta žiūrėti kitą filmą, – šypsodamasis portalui lrytas.lt pasakojo pašnekovas. – Pamenu, kai „Taurapilį“ dar remontavo, žmonės klausdavo: bus čia kino teatras ar nebus, jei bus, tai ar rodys tik lietuviškus filmus, kaip anksčiau, pavyzdžiui, „Riešutų duona“. Nes dar prieš uždarant rekonstrukcijai senąjį teatrą taip ir būdavo – stovėjo seni juostiniai projektoriai, filmų premjeros vėluodavo kelis mėnesius.
Mes paskui juokėmės, kad visi labai bijojo lietuviškų filmų, bet kai išleidžiama lengva lietuviška komedija – tik laikykis. Bet nesame išskirtiniai, visoje Lietuvoje salės lūžta, kai rodomos lengvos lietuviškos komedijos, Prancūzijoje – kai rodomos prancūziškos.“
