„Tai, ko man ypač reikėjo, radau ant žemės prie durų slenksčio“, – R.Radvilavičienė žvilgtelėjo žemyn, kur prie lauko durų slenksčio buvo suaižėjusios molingos žemės lopinėlis.
Piešinys, kurį nupiešė gamta, virto ne tik tatuiruote ant šios moters riešo. Jis tapo prekės ženklo „Mr.Clay“ vizualizacija, tad nuo 2021-ųjų yra įspaudžiamas ant molio tinko mišinių.
33 metų R.Radvilavičienė šiuo metu yra dviejų įmonių – „Alytaus keramikos“ ir Lietuvos prekybos kompanijos – vadovė, pastarosios – ir vienintelė akcininkė. Ji gyvena Kaune, tad kasdien suka ratus arba link Alytaus, arba link Vilniaus, kur jau veikia „Mr.Clay“ gaminių parduotuvė.
Jauna moteris padarė sunkiausius darbus, kuriems nesiryžo „Alytaus keramiką“ iš smulkiųjų akcininkų nupirkę naujieji šeimininkai.
Ji sustabdė seną, investicijų niekada nemačiusią molio plytų gamyklą, atleido kone visus darbuotojus, o tada ėmėsi kitokios gamybos ir bendrovę ištraukė iš bankroto nasrų.
Merdintis pirkinys
„Tai – mano likimas, – paklausta, kaip anuomet, būdama vos 25-erių, 2015-aisiais ėmė ir pradėjo dirbti galo su galu nebesuduriančioje molio plytų gamykloje Alytaus rajone, Geistariškėse, atsakė Raimonda. – Baigusi vadybos ir verslo administravimo studijas Vilniaus universitete auginau vaikelį.
Pati esu pagelbėjusi superkant „Alytaus keramikos“ akcijas iš smulkiųjų akcininkų, ir naujieji įmonės šeimininkai 2015-aisiais paprašė padėti pardavimų skyriui, o paskui ir perimti vadovavimą gamyklai. Išleidau dukrytę į darželį, o pati ėmiau važinėti į darbą gamykloje prie Alytaus.“
„Alytaus keramikos“ akcijas po 1992-ųjų privatizavimo dalijosi per 200 akcininkų, iš kurių įmonę maždaug prieš aštuonerius metus įsigijo Mindaugo Stankevičiaus vadovaujama bendrovė „Baltenis“. Jai dabar ir priklauso didžiausias gamyklos akcijų paketas.
„Naujieji akcininkai turėjo gerų idėjų, bet verslas jiems sekėsi sunkiai. Nors manęs jie paprašė pagelbėti prekybos srityje, ne gaminių pardavimas buvo didžiausia bendrovės bėda, bet pati jų gamyba“, – prisiminė Raimonda.
Plytinė vos bekrutėjo. Ji savo amžių atgyveno ir nebekūrė vertės nei darbuotojams, nei savininkams. Tuo metu joje dirbo 65 žmonės, algos vėluodavo po kelis mėnesius, sąskaitos bankuose buvo užblokuotos, skolos „Sodrai“, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitiems kreditoriams nuolat augo.
Nors akcininkai ir turėjo sumanymų imtis kitokių gaminių, to nebuvo įmanoma padaryti – sena gamykla buvo pritaikyta tik plytoms gaminti.
Primalė molio miltų
Apleisti gamyklos pastatai Geistariškėse tebestovi, gyvybės juose nė kvapo, bet administraciniame pastate moteris turi „Mr.Clay“ gaminiams skirtas valdas.
Kaip kilo sumanymas gaminti molio tinką vegetuojančioje gamykloje?
R.Radvilavičienė, atsakydama į šį klausimą prisiminė akistatą su vadybininke, anuomet dirbusia statybos, remonto ir buities prekių parduotuvių tinklą valdančioje įmonėje.
„Susitikome pasikalbėti dėl plytų pardavimo, bet jai rūpėjo, ar turime galimybę sumalti molio miltų. Pažadėjome tai padaryti, nes būtume ryžęsi bet kam, kad galėtume užsidirbti pinigų skoloms sumažinti“, – pasakojo moteris.
Tačiau plytų gamykloje iš dviejų malūnų veikė tik vienas ir dėl gamybos ciklo specifikos jo nevalia buvo stabdyti. Jame buvo trupinamos degtos plytos, o gauti miltai maišomi su priedais ir iš plytų vėl buvo gaminamos plytos.
R.Radvilavičienė sėdo ir sudarė sąmatą – surašė net molio miltų gamybos planą, kurį iki šiol saugo lyg muziejinę vertybę.
„Pradinė kaina siekė 10 tūkst. eurų. Tačiau kur gauti tiek pinigų, jei visos sąskaitos užblokuotos? Pradėjome mažinti sąmatą vis ko nors atsisakydami, tad ji susitraukė iki 700 eurų. O kol taip skaičiavome, baigėsi plytų gamybos sezonas ir atėjo laikas sustabdyti veikiantį malūną.
Išvalėme jį, primalėme molio miltų, išmušėme sienoje skylę, įstūmėme į malūną transporterį, ant krautuvo sukabinome didmaišius, iš jų tvirti vyrai supilstė miltus į maišus po 25 kilogramus.
Skambinu to prekybos tinklo vadybininkei, sakau, turime molio miltų, tuoj pat galime ir atvežti. O ji man: „Nebereikia. Mes jų seniai iš Lenkijos prisivežėme“, – apie verslo iššūkius pasakojo Raimonda.
Krosnininkams neįsiūlė
Ji fotografavo akimirkas, kurios dabar padeda suvokti, kokį verslo kelią ji nuėjo. Jos archyvuose yra ir nuotraukos, kuriose – ir plytinė, užgrūsta molio miltų maišais, ir šuns būda, kurioje krosniadirbys už maišą įsiūlytų miltų paliko 7 eurus.
Norėdama kaip nors išparduoti molio miltus R.Radvilavičienė su kolegomis užgulė telefonus – naršė po skelbimų portalus ir skambinėjo krosnių mūrytojams. Deja, nesėkmingai.
„Virsmas įvyko, kai beskambinėdami pataikėme ant žmonių, kuriems reikėjo molio tinko šiaudiniam namui nutinkuoti.
Pasirodo, pagal statybos reglamentą šiaudų sienoms galėjo būti naudojamas tiktai rudas molis. O kiek mes daug jo turėjome!“ – pasakojo R.Radvilavičienė.
2016-ieji ėjo link pabaigos, kai plytinės griuvėsiuose atkuto gyvybė. Įmonės vadovė susirado technologą, kad jis sukurtų bent porą molio tinko receptūrų.
„Tuo metu nenumaniau, kad molio tinkas gali būti labai gražus, nes svarbiausia buvo, kad jis liptų prie sienos. Ir jis puikiai lipo“, – taip moteris „Alytaus keramiką“ atitraukė nuo bankroto prarajos.
Atsitraukė nuo akcininkų
2015-aisiais įsidarbinusi „Alytaus keramikoje“ ji abejojo, ar apskritai užsidirbs sau algą. Dabar molio tinkas išmaitina aštuonis darbuotojus ir dar apie 40 žmonių – su įmone susijusių meistrų ir dekoratorių, kurie šį tinką naudoja kasdieniame savo darbe.
„2021-aisiais nusprendžiau, kad reikia atsiskirti nuo akcininkų. Išsipirkau „Mr.Clay“ prekės ženklą ir nuomojuosi patalpas iš „Alytaus keramikos“, nors vis dar esu ir šios įmonės vadovė“, – pasakojo Raimonda.
Tai buvo geras sprendimas, nes per metus įmonės apyvarta padvigubėjo. Ieškodama būdų, kaip padidinti molio tinklo paklausą, moteris susipažino su sienų dekoravimo profesionalu Mantu Petravičiumi. Jos prašymu meistras pagamino keletą eskizų, skirtų supažindinti klientus su gaminiais.
„Tai, ką nuveikė Mantas, buvo nepaprasti eskizai. Tai buvo meno kūriniai – daugiasluoksniai sienų dekoravimo pavyzdžiai.
Tinkas tapo estetiniu, natūraliu produktu, gaminamu arba iš rudojo molio miltų, arba iš baltojo molio – kaolino. Spalvoms naudojame mineralinius pigmentus, pavyzdžiui, geležies arba mangano oksidus“, – paaiškino pašnekovė.
Tačiau 2016-aisiais sustabdytas plytinės malūnas nebebuvo įjungtas – „Mr.Clay“ tinko mišiniai maišomi tik iš importuotų molio miltų. Užtat technologai sukūrė visą sienų dekoravimo sistemą, o jos pirkėjai, jeigu tik nori, išmokomi savarankiškai jas nutinkuoti.
Molio tinkas nėra brangus. Jį gaminant nereikia cheminių procesų, tik nemažai rankų darbo, nes patys įmonės darbuotojai sumaišo mineralines medžiagas. Pasak Raimondos, kvadratiniam metrui sienos pakanka tinko už 3–4 eurus, tačiau jei tai daro meistrai, jų darbas kainuoja papildomai.
„Mano namuose visos sienos irgi nutinkuotos. Pati tai padariau – neįmanoma atsitraukti, tai kaip sienų glostymo manija“, – kalbėjo R.Radvilavičienė.
Nori savo gamyklos
„Kartais nebenoriu važiuoti į darbą Geistariškėse. Norisi bėgti iš ten, nes tai erdvė, kur viskas griūva. Bet negaliu pasiduoti emocijoms – nematau mūsų gamybinės veiklos kitur. O gal kada nors čia patys turėsime galimybę ruošti žaliavas, gal net vėl degsime plytas?
Akcininkai planavo plytinės pastatus ir teritoriją parduoti, bet nenoriu, kad kas svetimas juos nupirktų.
Noriu pati visa tai įsigyti, nugriauti senus pastatus ir pasistatyti nedidelę gamyklą. Juk molio Lietuvoje yra, tik nėra kam karjerų eksploatuoti“, – vizija pasidalijo pašnekovė.
O prekybos tinklas, kuris anuomet, 2016-aisiais, taip ir nenupirko „Alytaus keramikos“ primaltų molio miltų, pernai pats susisiekė su R.Radvilavičienės vadovaujama įmone norėdamas užsisakyti tinko mišinių.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
