Įkūrė Šilutėje tai, ko čia nebuvo: šio dalyko mokosi ir patys jauniausi, ir vyriausi

Po pasaulį pasibastęs ir tarptautinėse technologijų kompanijose darbo paragavęs Eivanas Maksvytis galų gale grįžo į Šilutę, atsiraitojo rankoves ir įkūrė tai, ko čia nebuvo – robotikos laboratoriją. Joje inžinerijos žinias kremta ir mažiausieji, ir paaugliai, ir suaugusieji.

E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>Lrytas.lt koliažas.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>Lrytas.lt koliažas.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Maksvytis grįžo į Šilutę ir joje įkūrė robotikos laboratoriją.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

2023-05-20 14:14, atnaujinta 2023-05-29 09:47

Kuria robotus

„Čia – agrobotas. Kai baigsime konstruoti, jis viską augins: laistys, tręš, pro kamerą padedant dirbtiniam intelektui sistema stebės kiekvieną lapelį, jį analizuos.

Norime, kad sistema pati išsiaiškintų, kokios yra geriausios sąlygos kiekvienai kultūrai augti, kad ji viso to išmoktų ir būtų universali, kad galėtume jai duoti, pavyzdžiui, auginti bulves ir ji jas augintų.

Šią sistemą kuriame patys ir, kai viską sukonstruosime, agrobotą išbandysime, lauksime užaugintų žemuogių, o tada jį pristatysime ūkininkams“, – aprodydamas laboratoriją įrenginį pristatė E.Maksvytis.

Papasakojo jis ir apie robotą, vardu Ieva. Ji kurį laiką virė kavą, dirbo kaip profesionali barista.

„Ieva pakišdavo pupeles po malūnu, sumaldavo jas, tada įdėdavo į kompresorių, supresuodavo, į kavavirę įdėdavo porto filtrą, paimdavo puoduką, įpildavo kavos.

Visko mokėmės iš baristų, jos parūpino visą įrangą, tada visko išmokėme ir Ievą“, – apie projektą pasakojo E.Maksvytis.

Taikomosios matematikos mokslus krimtęs, vėliau įvairiose tarptautinėse kompanijose, tarp jų – ir „Ericsson“ tyrimų centre, dirbęs Eivanas tik prieš 5 metus grįžo į Lietuvą, apsigyveno Šilutėje ir čia įkūrė robotikos laboratoriją „Tavo robotas“. Joje dabar ir pats kuria robotus, robotikos inžinerijos, dirbtinio intelekto subtilybių moko ir kitus.

Turi modernios Šilutės viziją

Vedamiems darbo pasiūlymų Eivanui su šeima teko nemažai pasibastyti po pasaulį. Jis užaugo Klaipėdoje, o jo žmona – Šilutėje, bet pagyventi ir Vilniuje, ir Japonijoje, ir Švedijoje. Kodėl tiek pasaulio mačiusieji galų gale pasirinko Šilutę?

E.Maksvytis pasakojo, kad dar gyvenant Vilniuje jam gimė sūnus, o štai dukra – Švedijoje. Vaikams sulaukus tokio amžiaus, kada juos reikėjo pradėti vesti į darželį, Eivanas su žmona susimąstė, ar jie tikrai nori, jog vaikai užaugtų toje šalyje, ypač todėl, kad pradėjo jausti spaudimą mokytis švedų kalbos, asimiliuotis. Tad suaugusieji priėmė sprendimą grįžti į Lietuvą ir vaikus auginti čia.

„Viskas labai paprasta“, – gūžtelėjo pečiais jis.

Visgi taip paprasta nebuvo. Iškart teko galvoti ir apie tai, kur reikės įsidarbinti. Lietuvoje, kaip pasakojo E.Maksvytis, nėra tokių įmonių ir technologijų, su kokiomis jam teko dirbti užsienyje, tad nusprendė, jog imsis visai ko kito ir darbo vietą susikurs pats sau. Tad 2017 m. gruodžio 21 d. jis atidavė „Ericsson“ darbuotojo pažymėjimą, grįžo į Lietuvą ir 2018 m. vasario 25 d. jau atvėrė robotikos laboratoriją Šilutėje.

„Esu labai inertiškas žmogus, mano žmonai ir kolegoms kartais tai nepatinka. Aš sugalvoju ir padarau, esu pankas“, – nusijuokė E.Maksvytis.

Dabar jis turi gražų norą – kad jo vaikai, žmona ir draugai didžiuotųsi gyvenantys Šilutėje, kad būti šio miesto gyventoju taptų prestižu, kad Šilutė taptų kaip Švedijos miestas Karlskrona, kuriame E.Maksvyčiui teko gyventi, dirbant „Ericsson“ įmonėje.

„Ten buvo universitetas, aukštoji technologijų mokykla, admiralitetas, „Ericsson“ tyrimų centras, daugybė mažų įmonių, startuolių, kuriančių nišines technologijas.

Tai – mažas miestelis, dydžio kaip Šilutė, bet jame kas ketvirtas žmogus yra vienos ar kitos srities inžinierius, o visi likę yra gydytojai, logistai, kavinių ar viešbučių aptarnaujantis personalas. Be tų inžinierių miestas žlugtų. Ar tas miestas visada buvo toks? Ne. Jis tokiu tapo“, – kalbėjo E.Maksvytis, su viltimi, kad ir Šilutė taps inžinierių kraštu.

To paties moko ir jauniausius, ir vyriausius

Po truputį E.Maksvytis Šilutės, pilnos technologijų, viziją artina prie realybės, įkūręs robotikos laboratoriją, kurioje moko ir vaikus, ir paauglius, ir suaugusius.

„Mūsų mokiniai – nuo pačių mažiausių iki amžinatilsio“, – nusijuokė pašnekovas.

Patys jauniausi mokiniai – 7 metų vaikai, nors iš pradžių planuota dirbti tik su 16–17 metų paaugliais bei vyresniais asmeninis, nes tai, ko moko E.Maksvytis, yra rimtas ir sudėtingas mokslas, kurį ne visiems lengva suprasti. Visgi sulaukus krūvos tėvų prašymų priimti mokytis 7–8 metų dukras ir sūnus, nuspręsta imtis šio iššūkio.

„Iš pradžių spyriojausi, juk šis mokslas sudėtingas, tokie maži vaikai gali eiti į darželiuose ar mokyklose vykdomus robotikos būrelius ir ten pažaisti su „Lego“. Mes „Lego“ neturime, mes imamės rimto mokslo, čia rašome pažymius, programa trunka trejus metus. Tai – mokykla.

Bet tėvų užklausų buvo tiek daug, kad nusprendėme pabandyti, pažiūrėti, ar pavyks. Tada atsisėdau prie mūsų sukurtos programos apie elektronikos inžineriją, mechaniką, programavimą ir parašiau naują jos versiją. Nusprendžiau, kad tokius mažus vaikus reikia mokyti įtraukiant juos į žaidimus.

Tad realiai mokau to paties tiek vyresnius, tiek jaunesnius – pirmadieniais 16–17 metų paaugliams, kurie yra pasaulio robotikos čempionai, pasakoju apie energijos tvermės dėsnius, potencialų skirtumus ir visa kita, o trečiadienį lygiai tas pačias temas pasakoju mažiesiems, tik su daugiau iliustracijų, žaidimų“, – portalui lrytas.lt pasakojo E.Maksvytis.

Kad jam pavyko programą pritaikyti jauniausiems ir pastangos pasiteisino, vyras sako sužinantis iš tėvų. Susitikę jie mokytojui pasakoja, kad šių vaikai grįžę namo aiškina sudėtingas temas, kai kurių žodžių suaugusieji net nesupranta.

„Vadinasi, pastangos pasiteisino ir vaikai turi tą „Aha!“ momentą, kada kažką suprato“, – šypsojosi pašnekovas.

Nors neslepia, kad perkurti programą ir pritaikyti ją mažiesiems buvo sudėtinga.

„Visi tik ir kalba, kad reikia švietimą sužaidybinti. Taip, gerai, žinoma, padarykime. O kaip? Nėra lengva paversti mokslą galvosūkiu, žaidimu, linksma pramoga, kuri veda prie rimtų žinių“, – teigė E.Maksvytis.

O tai, kad robotika yra siejama su „Lego“, pašnekovas vadina akių dūmimu, ir tokius būrelius – vaikų užimtumu, bet ne mokslu. Jis ne kartą susidūrė su vaikais, kurie tokius būrelius lankė, ir pamatė, kad iš tiesų apie robotiką – kodėl naudojamas toks, o ne kitoks kompiuteris, kodėl būtina tokia, o ne kitokia kompozicija, kaip visa tai veikia, kaip viskas skaičiuojama, kodėl variklis sukasi į vieną ar kitą pusę – jie nieko nežino.

„Tokie būreliai yra teminio „Lego“ rinkimo susibėgimas. Tai toli gražu nuo švietimo. Tai – užimtumas. Mes užsiimame visai kuo kitu. Pas mus „Lego“ išvis nerasite“, – teigė Eivanas, rankomis rodydamas į technika nukrautus stalus.

Sunkumų netrūksta

Sudėtinga ne tik mokslą vaikams paversti įdomiu. Iššūkių šioje srityje yra ir daugiau. Dar vienas iš jų – tilpti į finansus. E.Maksvytis pasakojo kartą vasarą surengęs 10 dienų mokslo stovyklą, kurioje kasdien būdavo pristatoma vis nauja tema.

„Važiavome į jūros tyrimų institutą, susitikome su aviainžinieriais, kurie konstruoja lėktuvus, turėjome ambicijų paskambinti į tarptautinę kosminę stotį, tampėme vaikus po visus kampus, sprogdinome jiems smegenis, turėjome uždavinį, kad po stovyklos jie sakytų, jog mokslas yra „awesome“ (liet. nuostabu – red. past.). Tai padaryti mums pavyko ir net labai gerai, darėme viską iš širdies, bet daugiau tokių stovyklų neberengėme, nes reikia, kad ir finansiniai galai sueitų, o jie stipriai nesuėjo“, – prisiminė laboratorijos įkūrėjas.

Kaip jis aiškino, jeigu darytų stovyklą, tai tik kokybišką, o tokią surengti be didelių lėšų niekaip negali. Tiek pinigų, kiek reikėtų stovyklai surengti, tėvai nemokėtų. E.Maksvyčio teigimu, kokybiškas švietimas daugeliui gyventojų vis dar yra tiesiog per brangus.

„Yra to finansavimo stovykloms, bet jo užtenka tik kruopoms nusipirkti. Kreipėmės ir į biurokratus, sakėme, kiek pinigų mums reikia, bet jie tik akis išsprogdino. Tokių pinigų stovykloms iš niekur negalime gauti.

Bet biurokratai nesupranta, kad švietimas yra labai brangus, jis brangesnis nei bet kokia troba ar prabangus automobilis. Tad, kai politikai prieš rinkimus kalbės apie švietimą, tegul žmonės jų paklausia: o iš kur pinigų paimsi tokiems rezultatams, mielas drauge? Kad Lietuvoje turėtume kokybišką švietimą, reikia klaikiai didelio finansavimo, biudžeto perskirstymo ir dar papildomų lėšų. Mums reikia labai daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kad vaikai būtų sužavėti, motyvuoti mokytis ir dar turėtų vidinės energijos judėti toliau“, – kalbėjo jis.

Daliai stinga supratimo

O vidinės energijos bei noro trūksta daugeliui. E.Maksvytis, kaip pavyzdį, pateikė Lietuvos ūkininkus. Pašnekovo akimis, daugelis ūkininkų nesupranta inovacijų į žemės ūkį svarbos ir nenori į tai investuoti.

„Man jie sako: per brangu. Bet pažiūrėkime iš kitos pusės. Jūs dirbate su kastuvu, kasate griovį, o man gaila į jus tokį žiūrėti. Jūs vargstate, prakaituojate su tuo kastuvu griovius kasdamas.

Aš esu moksliukas ir sakau jums, kad mestumėte tą kastuvą ir įsigytumėte ekskavatorių, kuris, taip, kainuoja brangiai, taip, reikės nemažo įnašo, bet dar ir europinių lėšų rasti galima. Ir su šiuo įrankiu bus galima darbą atlikti greičiau, kokybiškiau, džiaugsitės gyvenimu labiau.

Pienininkai dabar irgi tiek draskėsi. O ko jie prašė? Mokesčių mokėtojų pinigais padengti jų nuostolius. Aš, kaip mokesčių mokėtojas, to daryti nenoriu. Tamsta, kur buvai prieš 5–10 metų? Kodėl nemodernizavai savo ūkio, kodėl prekybos tinklams yra pigiau atsivežti prekę iš Lenkijos, o ne pasiimti ją iš čia pat, Lietuvos ūkininkų?

Vadinasi, tai yra jūsų pačių klaida, jūsų asociacijų klaida, kad nesugebėjote pajungti valdžios aparato, kuris padėtų jums modernizuoti ūkį taip, kad būtumėte konkurencingi. Ir matau, kad nemažai žmonių užtaria tuos ūkininkus, bet, viešpatie, jie nori iš jūsų kišenių paimti pinigų, kad išsaugotų savo neefektyvų verslą. Čia turime spragą – vienoje srityje pataupoma, o tada turime tai, ką turime“, – piktinosi E.Maksvytis.

Taigi ir konstruojamą agrobotą jis žada iškart siūlyti užsienio rinkoms, aplenkiant Lietuvos ūkininkus, nes jų atsakymą jis jau žino: „Per brangu.“

„Tiems patiems lenkams išvešime, o tada ir jų agurkai taps pigesni. Tuomet Lietuvos agurkų augintojai galės bėgti ir rėkauti prie Seimo, kad jų ūkis žlunga. Bet kur buvote vakar, tamstos?“ – pridūrė Eivanas.

Dėl tokių priežasčių susirinkusius vaikus E.Maksvytis moko ne tik inžinerijos, bet ir drąsos, ryžto, stengiamasi atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų, įsitikinimo, kad kas nors nepavyks, o su tokiomis mintimis kartais paaugliai susiduria net išvysdami, ką planuojama konstruoti.

„Viską mes padarysime, – dažnai vaikams kartoja E.Maksvytis. – Apskritai, aš mokau ne tik apie technologijas. Kaip Benjaminas Franklinas, elektros srovės teorijos kūrėjas, yra pasakęs: kai kurie žmonės miršta 25 metų, bet mes juos palaidojame, kai jiems 75 metai. Tai labai gili mintis.

Todėl, kad žmonės tokie nebūtų, aš mokau ir apie pilietiškumą, asmenybės kūrimą, koks turi būti, kad gyvenime ko nors pasiektum, mokau užsidegimo, drąsos.“

Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.