Atnešė tai, ko Ignalina neturėjo
Kaip atsitiko taip, kad šios kavinės įkūrimui pora turėjo tiek mažai laiko? Netikėtai atsiradus naujoms nuomojamoms patalpos Ignalinoje, spontaniškas sprendimas turėjo būti priimtas kaipmat. „Arba nuomojatės dabar, arba mes jūsų nelauksim“, – prisiminė patalpų nuomotojų žodžius Aurelija.
Kadangi šiame mieste patalpas nuomai gauti sunku, o jų įsigijimui reikia „kosminių“ pinigų, tai buvo proga, kurios nesinorėjo praleisti, teigė verslo įkūrėjai. Santaupos irgi nebuvo guminės, tad teko pasitelkti išradingumą, sukauptą patirtį ir kibti į darbą patiems: Aurelija ėmėsi administracinių reikalų, kol Modestas darė tai, ką išmano – atidarė virtuvę.
Kaip minėjo jis, kai reikia įrengti naują objektą didelėje kompanijoje, kur biudžetas didžiulis, atlikti visus reikiamus darbus, supirkti įrangą ar pasirūpinti leidimais, lengviau. Verslininkas skaičiavo, kad atidaryti kavinę reikia apie 25 tūkst., tačiau pora startavo beveik su dvigubai mažesniu biudžetu ir ryžtu patiems darbuotis dvidešimt keturias valandas visomis savaitės dienomis.
Nors atrodytų, kad sprendimas priimtas greitai, kavinės bendrasavininkai spėjo išanalizuoti Ignalinos rinką ir suprato, kad tokio maisto čia dar nėra.
Pora supranta, kad vyresnio amžiaus žmonės mieliau valgytų karbonadą ar kokį kitą tradicinį patiekalą, tačiau žmonių susidomėjimas nauja vieta paskatino judėti pirmyn.
Tad ir konkurentai visai ne kaip konkurentai, o veikiau kolegos. Modestas prisiminė, kad tik atidarius kavinę, čia sugūžėjo ne tik vietiniai žmonės, bet ir kitų kavinių savininkai, kad paragautų įvairiausių burgerių, šonkauliukų.
„Konkurentų nėra nei mums, nei jiems. Kadangi skirtingos rinkos ir patiekalai, konkurentais jų vadinti negalime, Galbūt būtų kitaip, jei jie ateitų su panašiais patiekalais“, – dėstė pašnekovas.
Drauge su kitų kavinių ir verslų savininkais vietiniai buriasi ir į kitokias bendruomeniškas veiklas: organizuoja veiklas vaikams, moko gaminti naminius makaronus ar per šventes kepti kalėdinius sausainius.
Norą bendradarbiauti bei padėti smulkiesiems verslą jie jaučia ir iš kitų įstaigų. Mokyklos, darželiai, ligoninės ar vasaros stovyklų organizatoriai noriai užsisako maisto arba jų užsisako kitiems renginiams.
Būna dienų, kai tenka pagaminti ir po kelis šimtus porcijų dienos pietų ar užkandžių – tuomet virtuvėlėje darbuojasi visu pajėgumu.
Įdomu ir tai, kad čia alkoholio nenusipirksite. Kaip sako pašnekovai, noras susitelkti į maitinimą ir netriukšmauti kaimynams, kainuoja, nes netenkama dalies klientų, kurie prie burgerio norėtų išgerti alas ar stipresnio gėrimų.
Vadovavo dideliems kolektyvams
Prieš pasukant nuosavo verslo kūrimo keliu, Modestas save išbandęs įvairiose amplua: dirbo ir barmenu, ir padavėju, ir administratoriumi, ir „Dussman“ įmonėje kopė karjeros laipteliais, kai galiausiai dirbo bemaž su 80 žmonių komanda.
Pasvalyje gimęs ir užaugęs vyras, baigęs dvylika klasių, išvyko pusmečiui padirbti į Ispanią, vėliau grįžo į Lietuvą ir Šiauliuose, vėliau ir Vilniuje, krimto mokslus, susijusius su vadyba – mat jam pavyzdį nuo mažens rodė tėvai, o ir patį traukė šia kryptimi.
Buvo laikas, kai po ministerijas ir Seimą vežiodavo dienos pietus, o laisvu laiku padėdavo barmenams ir padavėjams. Nuo to ir prasidėjo kilimo karjeros laiptais. Pradėjęs dirbti su protokoliniais pietumis ir rūpinantis delegacijos iš užsienio, jis gavo pasiūlymą iš kito maitinimo tinklo tapti administratoriumi. Dar po kelerių metų jį jau buvo galima pamatyti „Dussman Servise“ įmonėje, kur rūpinosi virtuvių atidarymu senelių namuose, ligoninėse ir tuo pačiu vadovavo 80 žmonių kolektyvui.
„Kai vadovauji apie 80 žmonių, psichologiškai sunku – dirbi mama, tėčiu, kunigu, psichologu ir dar turi galvoti, kur sutaupyti, kur daugiau apyvartos gauti. Čia psichologiškai daug lengviau, nes esame trise – du mes nepabėgsim, o trečias žmogus irgi kaip šeima“, – kalbėjo jis.
„Mes esame šeimos virtuvė, todėl norime išlaikyti šeimyninę atmosferą“, – antrino Aurelija. Įėjus į kavinukę, iškart pasitinka šiluma, šviesa bei Aurelijos ant sienos nutapytas paveikslas, kuris puošia sieną.
Kalbėdama apie save, ji pasakojo esanti meno žmogus, o užaugusi Ignalinoje. Po mokyklos baigimo pabėgo iš mažo miesto į Kauną, kur studijavo apie maisto technologiją. Kelerius metus dirbo restoranuose, kol sulaukė pasiūlymo prisijungti prie didelės kompanijos ir nuo virėjos pareigų pakilti iki administratorės.
Nors pora išbandė ne tik gyvenimą didžiuosiuose miestuose, juos patraukė į vienkiemį, netoli Ignalinos. Čia Modestas su Aurelija augina vištas, antis, turi šunų ir kačių bei papūgėlę. Paklausti, ar norėtų grįžti atgal į miestą, abu tik nusijuokė – ramybės iškeisti nenorėtų.
Streso darbe pakanka tiek, kad kiekviena nauja diena yra naujas iššūkis. Atrodytų, kad iššūkis būtų su antrąja puse laiką leisti ne tik namuose, bet ir visą dieną darbe, tačiau verslininkų pora problemų nemato. Tačiau jie pripažįsta – taip gyventi galėtų ne kiekvienas.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
