V. Vitkausko aistra bitininkauti įsižiebė, kai jo mama Anykščių rajone iš šviesios atminties žinomo kino prodiuserio Kęstučio Petrulio įsigijo sodybą. Čia buvo palikti keli aviliai ir bitininkystei būtini rakandai. Net – medsukys.
Iš pradžių V. Vitkauską draugai ir bičiuliai atkalbinėjo imtis bitininkystės, esą daug vargo, daug darbo, bitės miršta ir dar daug kitų problemų gali ištikti. Tačiau jis savo idėjos neatsisakė. Negana, to dar įkalbėjo prisijungti ir brolį Augustą.
„Jei jau bitininkystė gyvuoja apie dešimt tūkstančių metų, su broliu pradėjome svarstyti, gal galėtumėm pasitelkti šiuolaikines technologijas ir susisteminti visą būtiną informaciją bei patarimus pradedantiems bitininkams?“ – apie savo veiklos pradžią pasakojo Vincentas.
Kaip turėti kelis avilius?
Norėdamas gauti kuo išsamesnės informacijos apie bitininkystę Lietuvoje ir atsakyti į daugybę iškilusių klausimų, Vincentas kurį laiką susirašinėjo su Bitininkų sąjunga: „Iš pradžių maniau, kad su man kone į senelius tinkančiais bitininkais nerasiu bendros kalbos, bet netrukus pastebėjau, kad gana išsamius atsakymus į mano klausimus pradėjo rašyti kone mano bendraamžis Tautvydas iš Šakių.
Pasirodo, jis – jau kelių bitininkų kartų atstovas, draugaujantis su bitėmis nuo pat vaikystės. Su juo pradėjome aptarinėti esamas bitininkystės problemas. Kalbėjomės, ką reikėtų daryti, kad bitininkų Lietuvoje ir Europoje atsirastų dar daugiau.
Aiškindamiesi, su kokiais sunkumais susiduria pradedantys bitininkai, susiradome nedidelę studiją, kurioje aptiko informaciją, kad 80 proc. pradėjusių bitininkauti žmonių netrukus šio užsiėmimo atsisakydavo. Svarbiausia to priežastis – nesugebėjimas išsaugoti bičių“.
Dar labiau įsigilinę į bitininkystės pradžiamokslio problemas, Vincentas, Augustas ir Tautvydas, pirmiausia, susidūrė su tuo, kad kiekvienas patyręs bitininkas pradedantiems bitininkams skirtingai ir savaip aiškina, kaip imtis šios veiklos. O kai kurie siūlydavo net nepradėti, kol kelis metus nepastovės šalia jau įgudusių bitininkų.
„Nepaisant tokios prieštaringos informacijos ir patarimų, vis dėlto su Augustu ir Tautvydu nusprendėme susisteminti visą būtiną informaciją, reikalingą tiems žmonėms, kurie norėtų savo reikmėms turėti vieną-du avilius, o ne – keliasdešimt, kurie jau bitininkystę paverčia daug laiko reikalaujančia, rimta veikla“, – prisiminė Vincentas.
Paklaustas, kaip įmanoma turėti vos kelis avilius ir kaip elgtis, jei bičių juose sparčiai daugėja, Vincentas aiškino, kad būtina stebėti bičių populiaciją: „Ji per metus gali padidėti nuo dvidešimties iki šešiasdešimties tūkstančių. Jei norima turėti tik du avilius, užtenka kelių paprastų žingsnių bičių populiacijos kontrolei palaikyti. Be to, turint tik porą avilių, nereikia daugybės bitininkystei būtinų įrankių“.
Ar pakaks bitėms skirti tik 15 minučių?
Sumanę surinkti į vieną vietą visą reikiamą informaciją pradedantiems bitininkams, Vincentas ir Augustas bandė su Tautvydu, kaip labiau patyrusiu bitininku, ieškoti sprendimų, kaip organizuoti bičių priežiūrą, kad joms pakaktų skirti vos 15 minučių per mėnesį, o sezono viduryje ir pabaigoje – tik išsispausti medų?
„Nutarėme sukurti skaitmeninę erdvę, kurioje žmonės galėtų rasti tiek žinių, kiek jų pakaktų keliems aviliams išlaikyti. Tautvydas mums ir karto ėmė dalinti patarimus – gal ir galima būtų visą bitininkystės pradžią supaprastinti iki „15 minučių kas mėnesį“, bet ne su tokiais didžiuliais aviliais, kokie paplitę Lietuvoje. Todėl iškilo idėja avilį patobulinti, supaprastinti“, – pasakojo Vincentas.
Avilys – lyg Lego kaladėlės
Kadangi iš bitininkystės novatorių trijulės – labiausiai patyręs Tautvydas, šiuo metu prižiūrintis net penkis šimtus bičių šeimų ir puikiai jau žinantis, kaip jos gyvena, jis padėjo išsiaiškinti, kokie aviliai galėtų būti patys tinkamiausi pradedantiems bitininkams: „Esu išbandęs kone visus Lietuvoje naudojamus avilius. Susipažinęs ir su Europoje paplitusiais aviliais.
O tuos klausimus, kurie rūpėjo Vincentui ir Augustui – ar įmanoma turėti kelis avilius ir leisti sau išvykti atostogauti – buvau girdėjęs jau ne vienerius metus. Todėl nutarėme veikti bendrai“.
Tobulinant avilio konstrukciją, buvo sumanyta jį suskirstyti „dėžutėmis“. Jas dėliodami, lyg Lego žaidimo detales, pradedantys bitininkai turi minimaliai kontaktų su bitėmis ir po kelerių metų jau gali labiau įsisavinti bitininkystės paslaptis.
„Stengėmės, kad mūsų sukurtas avilys būtų medinis, ekologiškas, susidedantis iš penkių sekcijų, vadinamų magazinų, dėžučių, kuriose sudėti koriai. Konstravome jį taip, kad nebereikėtų, kaip standartiniame avilyje, ištraukinėti rėmelių su koriais ir dėlioti jų specialias dėžes.
Be to, avilio viršuje ir šonuose įtaisėme stiklinius langelius, uždengtus medinėmis lentelėmis, pro kuriuos galima stebėti, ką bitės veikia. Kaip sužinoti, kada jau tas dėžutes būtina iš avilio išimti, o vietoj jų sudėti kitas, kada prasidės medunešis ir kada jis baigsis, kada pradėti maitinti bites, suteikiame individualią informaciją per mūsų sukurtą gidą internetinėje platformoje. Beje, mūsų patobulintus avilius galima laikyti ir mieste ant namų stogų“, – patirtimi dalijosi Tautvydas.
Draugai taip pat sukūrė bitininkystės pradžiamoksliui skirtų reikmenų paketus, kuriuose yra avilys, visi būtini įrankiai, bitės. Jais pasinaudoję pradedantys bitininkai pirmųjų metų pradžioje, jau kitą gali kopinėti medų. Toks vieno avilio paketas kainuoja 690 eurų.
„Kaip ir bet kuriame startuolyje neišvengėme klaidų, bet mūsų projektas gyvuoja jau trečius metus. Tie, kurie iš mūsų įsigyja pradedančio bitininko paketus sykiu nuolat gauna informaciją, ką ir kada aviliuose būtina atlikti.
Anksčiau susisiekdavome su visais per Facebook' o socialinį tinklą, dabar jau galima naudotis mūsų platforma. Ji padeda, reikalui esant, pasitarti su asmeniniu bitininku. Apie kai kuriuos dalykus platformoje suteikiame informaciją iš anksto, bet jei būna unikalių situacijų, nedelsdami patariame, kaip elgtis“, – teigė Vincentas.
Rankomis spaustas medus
Ieškant sprendimų, kaip supaprastinti ne tik avilio konstrukciją bet ir medaus išgavimą, vėl pravertė Tautvydo patirtis – jis sumanė, kad būtų geriausia išpjauti ir rėmelio korį, įdėti jį į specialų maišelį ir rankomis išspausti medų.
„Panašiai medus būdavo išgaunamas maždaug prieš pusantro šimto metų be jokių medsukių. Spaudžiant rankomis medų, įmanoma sutaupyti nemažai lėšų, nes šiuolaikiniai medsukiai – gana
brangūs. Turint vieną ar du avilius tiesiog neapsimoka jų pirkti. O svarbiausia, kad, spaudžiant rankomis medų, sykiu išsispaudžia naudingi vaško mineralai ir žiedadulkės. Todėl jo skonis – nepalyginamas su mechaniniu būdu išsukto medaus skoniu“, – savo paslaptimis dalijosi Tautvydas.
Medui pagal jo sumanymą spausti naudojami tankūs sterilūs maišeliai, kuriuos galima gauti kartu su bitininko rinkiniu. Jais medų spausti sugeba ir suaugę, ir vaikai. Taip medaus kopinėjimas gali virsti smagia, kelias valandas trunkančia šeimos švente. Praėjusią vasarą iš vieno avilio Vincentas su savo šeimyna prispaudė net dvidešimt aštuonis kilogramus medaus. Deja, jo labai greitai neliko, nes net ir tie, kurie ne itin mėgsta medų, išlaižė kas savaitę po puslitrinį stiklainiuką.