Tvirtai į Švedijos rinką su karkasiniais-skydiniais namais įžengusią įmonę ieškoti naujų kelių privertė sustojusi Skandinavijos nekilnojamojo turto rinka. Todėl dabar Varėnoje gaminami ne tik karkasiniai-skydiniai, bet ir moduliniai nameliai, tik šių daugiausia išvežama jau ne į šiaurę, o į Vokietiją.
Jei darbai einasi sklandžiai, „Huslitoje“ pagamintą 140 kv. m karkasinį-skydinį namą specialistai gali surinkti per dieną. Tik apsidrausdami klientui sako, kad reikės dviejų trijų dienų. Gi gali būti taip, kad dirbti neleis oras. Dar kelių dienų reikia namui užsandarinti, suvaržyti. Pats žmogus tokį statinį sunkiai surinks – tam reikia krano, kitos technikos.
Vis tik privatiems klientams „Huslita“ gamina retai. „Nebent sutinka su mūsų sąlygomis, tinka terminai... Bet parduoti gaminius galutiniam klientui net ne mūsų verslas. Mes parduodame verslui. Galutiniam klientui gaminame retai“, – paaiškino vienas įmonės savininkų M.Barkauskas.
Didžioji dalis produkcijos išvežama į Švediją. Ne paslaptis – ten mediniai namai paplitę.
Tačiau jie ima populiarėti ir kitur Europoje. Pati „Huslita“ įžengusi ir į Nyderlandus. „Tokie namai, kokius mes gaminame, čia labai populiarėja, nors olandai kaip ir lietuviai – mūrininkų šalis, – šypsosi Mantas. – Ten tie, kurie pasirenka statyti tvarų namą, net leidimus gauna greičiau.“
Reikia – pagal pateiktus architektūrinius pasiūlymus Varėnoje pagamins ir jau vietoje surinks kelių aukštų daugiabutį, reikia – 140 kv. m ploto namą, reikia – mokyklą. „Nyderlanduose esame pastatę labai įdomią mokyklą. Jos savininkas ir direktorius – architektas. Kaip reikiant leido pasireikšti fantazijai“, – juokiasi Mantas.
„Huslitos“ namai bei mokykla-darželis stovi ir viename namų komplekse Vilniuje. Kaip pasakoja M.Barkauskas, kompleksą vystanti kompanija turi ketinimų čia iškelti keli šimtus namų. Tik karas ir didžiulės palūkanos pakoregavo planus. Vis dėlto statytojas principingai laikosi savo – čia stovės mediniai namai iš gamykloje pagamintų ir surenkamų modulių – kad statybos aikštelėje būtų kiek įmanoma mažiau darbų.
„Huslita“ – tai statybose dirbusių kolegų verslas. Kaip sako Mantas, „vieną dieną sumąstėme, kad reikia pradėti dirbti sau.“
„Ar stipriai rizikavote“, – klausiu.
„Buvo reikalų“, – neslepia verslininkas.
Pati pradžių pradžia – Kaune, kur kolegos išsinuomavo gamybines patalpas. „Juokdavomės – po darbo Kaune visi išsiskirstydavome kas kur: vienas – į Druskininkus, kitas – į Merkinę, trečias į Varėną, aš pats – į Ukmergę, o dar vienas – į Vilnių“, – prisimena M.Barkauskas.
Po aštuonių mėnesių Kaune sugebėjo pasiimti paskolą ir įsigyti patalpas Varėnoje. „Tiesą pasakius, net keista, kaip bankas mumis pasitikėjo, – šiandien stebisi Mantas. – Dėl darbuotojų stygiaus kraustydamiesi į Varėną rizikavome, bet už tai įpirkome patalpas – mums reikia, kad jos būtų aukštesnės, kad galėtume vežioti sienas, krauti į sunkvežimį...“
Pats Mantas ir dar vienas jo verslo partneris – varėniškiai, todėl Varėna akiratyje atsirado ne šiaip sau. Nors prieš kraustydamiesi čia, svarstė kurtis Alytuje. Tik ten būtų reikėję didžiulių investicijų, nes ir nusižiūrėtos patalpos buvo didžiulės. Be to, ir kaina Varėnoje buvo geresnė.
Visai čia pat, greta patalpų, kur gaminami karkasiniai-skydiniai namai, ruošiami moduliniai nameliai – ir ant ratų, ir ne. Mantas sako, kad šie panašiai 20 kv. metrų statiniai gan šilti, todėl net ir atšalus orams juose galima gyventi.
Kai iš Skandinavijos sumažėjo užsakymų karkasiniams-skydiniams namams, verslininkai persiorientavo – ėmė gaminti modulinius namelius. Šie daugiausia išvežami Vokietiją. Tokius namukus įsigiję žmonės juos naudoja kaip vasarnamius, greta įsirengia terasą arba pastatę kieme čia apgyvendina svečius ar tėvus. Tokie nameliai patogūs tuo, kad jiems nereikia statybų leidimo ir bet kada sugalvojus juos galima perkelti į kitą vietą.
„Šie namukai – visai kitokie nei karkasiniai. Pastaruosius gaminame tūkstančiais kvadratų, operacijų – mažai. O čia – ploto mažai, bet medžiagų – 200 eilučių. Reikėjo persilaužti, nes teko išmokti būti ir santechniku, ir elektriku, ir buitinę techniką instaliuoti. Bet dabar jau įsivažiavome“, – pasakoja Mantas.
Turėdama šias dvi gamyklas „Huslita“, kaip sako pašnekovas, – guminė. Prireikus daugiau žmonių namams surinkti, gali perorientuoti darbuotojus.
„Turime kur plėstis. Dairomės ir naujų rinkų. Reikėjo surasti ir kuo pakeisti Švediją, nes ten su statybomis dar liūdniau nei Lietuvoje.
Partnerių Švedijoje turime – jie investavę į žemes, projektai paruošti, tačiau dėl didelių palūkanų pardavimai sustoję, viskas nusikelia. O mes turime judėti, išlaikyti žmones, todėl kiek persiorientavome. Mūsų niša – medinė statyba – gan siaura. Todėl surasti, kuo pakeisti skandinavus, kurie daug stato medinių namų, nėra paprasta.
Man pačiam keista, kaip Lietuva taip laikosi. Anksčiau būdavo Švedijoje užvažiuoji ant kokio kalniuko ir matai 40 kranų – statosi kone Varėnos dydžio miestelis. Dabar nieko tokio nebėra. Juda valstybiniai, pavieniai užsakymai, tačiau nieko panašaus į tai, kas būdavo seniau.
Be to, anksčiau Švedija subsidijavo butų statybas, tarkime, imigrantams, tačiau ir čia užsakymų mažiau, nes keičiasi imigracijos politika“, – aiškina 20-ies darbuotojų komandai vadovaujantis M.Barkauskas.
Jo teigimu, įmonei pats geriausias etapas – prieškovidinis. Ir pats COVID-19 metas nebuvo toks baisus, nes, kaip sakė Mantas, jie net varžtus perka pagamintus iš europietiško plieno – o juk labiausiai vargo tos įmonės, kurios turėjo daug reikalų su Kinija. Tik medienos kainos sujaukė reikalus.
„Iš pradžių pirkdavome nė nežiūrėdami į kainą – įsipareigojimus reikėjo įgyvendinti, – prisimena įmonės vadovas. – Iššūkių yra ir dabar. Bet kada jų nebuvo?“