Jei atidžiau pasidairysite, pamatysite netgi plyteles, kuriomis buvo išklijuotos pirties sienos.
O „Lėtai“ toks naujas, kad dar nė oficialaus atidarymo nebuvo – dirbo tik porą savaitgalių, kad pasitreniruotų, apsiuostinėtų. Vasaros sezono metu dirbs jau ir kasdien.
„Net kai kiti restoranai užsidaro, mes labai tikime šiuo projektu ir manome, kad viskas bus labai gerai“, – optimistiškai kalba Agnė ir pasidžiaugia, kad tuo metu, kai dirbo, buvo užimti visi staliukai.
Tad ir lūkestis pirmajam sezonui suprantamas: kad Molėtai pamiltų „Lėtai“, patikėtų juo ir leistų sau išeiti vakaroti, atsigerti skanaus gėrimo, pavalgyti. „Esu visiškai tikra, kad Molėtai gali sau tą leisti“, – įsitikinusi A.Beigerytė.
Ji žada: čia nebus tik maitinimo įstaiga – planuojami kultūriniai renginiai, parodos, jaunųjų komikų pasirodymai, jeigu tik bus noro – priims groti, skaityti poeziją ir kitaip reikštis Molėtų jaunimą.
Atidaryti kažką panašaus Vilniuje Agnei niekada nebuvo minties – sako, sostinėje ir taip turime daug visko, per tą gausą vakare nė nežinome, kur nueiti pavakaroti.
Mintis kažką kurti Molėtuose pašnekovei kilo prasidėjus karantinui. „Maniau: kai visi užsidaro ir niekas nedirba, aš atsidarysiu“, – prisimena ji. Tik anuomet nepavyko rasti tinkamų patalpų. Nesėkmingai jų dairėsi, kol sulaukė pažįstamo molėtiškio skambučio: „Agne, man atrodo, atsilaisvino tokios patalpos, kokių ieškojai.“
Tą pačią dieną pašnekovė atvažiavo iš Vilniaus. Sako, iš karto įsivaizdavo, kaip čia viskas turėtų atrodyti.
Kol kas priimanti daugiausia 44 svečius, vasarą „Lėtai“ sumanytojų trijulė: Agnė, aptarnavimo specialistė Jurgita Kierė ir jaunas produktyvus šefas Dominykas Kupčinskas – ketina pakviesti ir į terasą su sėdmaišiais ir hamakais.
Pati A.Beigerytė kaip specialistė užaugo HORECA (angl. hotel, restaurant, catering; su maitinimu susijęs verslo sektorius – red. past.). Iš Giedraičių miestelio Molėtų raj. kilusi pašnekovė baigusi mokyklą išsikraustė į Vilnių, kur nuo pagalbinės virtuvės darbuotojos kopdama vis aukščiau pasiekė restorano vadovės poziciją.
„Visą laiką didžiuojuosi sakydama, kad pradėjau nuo paties paprasčiausio darbo ir užkopiau iki vadovės. Ilgą laiką vadovavau vienam restoranui Vilniuje. Kai buvau, kaip man tada atrodė, visiškai pervargusi ir visko norėjosi lėčiau, atradau Molėtus. Man buvo labai svarbu čia atnešti kultūrą ir bendrystę“, – pasakoja Agnė.
Jau panašiai mėnuo ji – molėtiškė. Tiesa, gyventi lėčiau dar tik pratinasi, nes Agnė – greito tempo žmogus. Bet, sako, Molėtuose tai puikiai pavyksta. „Mane čia prisikvietė sesė, kuri į Molėtus iš Vilniaus atsikraustė prieš keletą metų, nes jai sostinės tempas irgi buvo per greitas. Ji sakydavo: „Aš čia matau kiekvieną metų laiką – matau, kaip sužydi obelys ir kaip jos duoda vaisius“, – kalbėjo viena restoranėlio įkūrėjų.
Tik nesuklyskite: „Lėtai“ – ne todėl, kad restoranėlis Molėtuose. „Tik pernai supratau, kad šie žodžiai rimuojasi, – šypsosi viena restorano įkūrėjų. – Pirmasis pavadinimas buvo „Slow“, bet kodėl turi būti angliškai? Juk Molėtai – lietuviškas ir kultūriškas miestelis! „Lėtai“ gimė iš noro stabdyti greitą Vilniaus tempą ir noro leisti pabūti žmonėms lėtai, pasimėgauti lėtu kokybišku laiku, maistu ir buvimu draugystėje ir bendrystėje“.
Sako, ją netgi kažkiek žeidžia kai kurių lankytojų replikos, esą, kaip Molėtam tokia vieta per gerai. „Kodėl Molėtam turi būti prasčiau?!“, – jausmingai klausia Agnė.
Kur ateisite – į restoranėlį, į barą, o gal į kavinę – priklausys nuo jūsų pačių nusiteikimo. Anot A.Beigerytės, iš pradžių galvota, kad „Lėtai“ bus restoranėlis, tačiau galiausiai komanda nusprendė, kad nenori griežtai apsibrėžti, tad dabar savo „kūdikį“ ir pristato kaip barą-kavinę-restoranėlį.
Svečiai laukiami senojoje Molėtų miesto pirtyje. „Mums buvo labai svarbu, kur kuriamės. Čia – buvusi senoji miesto pirtis. Išlaikėme jos istoriją, senuosius akmenis, nieko naujai nenudažėme, palikome, kas gražu – man buvo svarbu išlaikyti tą patį molį, sienas...“, – pasakoja Agnė.
Ne tik sienose likusi istorija – restoranėlyje gausu antram gyvenimui prikeltų daiktų. Pavyzdžiui, fotelius perrinko Agnės mama, susuko virtuvės šefas, kėdes perdažė Dominyko senelis, stalus gamino patys restoranėlio įkūrėjai.
„Visas mūsų projektas kalba apie tradiciją, modernumą ir truputėlį netikėtumo. Tad ir meniu yra lygiai toks pats. Turime tradicines menkės spurgeles, sūrio spurgeles, vištienos šnicelį, kurį jau nuo pirmų savaitgalių žmonės labai pamilo. Ateityje bandysime įvesti ir kokį tradicinį molėtiškių akcentą“, – užsiminė A.Beigerytė.