Balandžio viduryje, prieš pat Velykas, 9 tūkst. įvairiaspalvių našlaičių nusagstė Druskininkų gėlynus.
Gerokai anksčiau, rudenį, tos pačios bendrovės „Josvainių gėlės“ gėlininkai atnaujino ir šio kurorto narcizų plantaciją – rankomis pasodino apie 100 tūkst. jų svogūnėlių.
Tad šiuo metu visas kurortas kvepia gėlėmis, užaugintomis Kėdainių rajone, Juodkaimiuose esančiuose šiltnamiuose.
„Apsodinome našlaitėmis ne tik Druskininkus ir juose esančią „Eglės“ sanatoriją.
Jos jau žydi Vilniuje prie Prezidentūros, gausiai jų prisodinome Trakuose.
Prieš Velykas Anykščiuose našlaitės sužydo didžiulėse vazose, o Palangoje nusidriekė ne tik našlaičių, bet ir neužmirštuolių gėlynai“, – taip apie darbus, kuriuos vien tik per balandį nuveikė gėlininkai, prašneko „Josvainių gėlių“ bendraturtė L.Marmaitė.
Muzika ir žemės ūkis
45 metų L.Marmaitė – profesionali muzikantė. Ji Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje yra baigusi akordeono specialybę.
Šiuo instrumentu grojo tol, kol užrakinti futliare jį paskatino kiti Linos pomėgiai, tiksliau, gėlės, kurios atitraukė ją nuo muzikos ir tvirtai pastatė ant žemės.
Ji – Kėdainių vaikas. Linos tėvai, kaip ir dauguma kėdainiškių, dar sovietmečiu augino agurkus ir jais prekiavo, tad vaikystėje už prekystalio tekdavo stovėti ir Linai.
Vėliau L.Marmaitė pati savarankiškai ūkininkavo, bet ilgainiui vis daugiau laiko ėmė skirti didžiajam savo pomėgiui – gėlėms.
Jos mama Irena Marmienė dar 1991-aisiais įkūrė bendrovę „Josvainių gėlės“, o Lina joje netrukus ėmėsi apželdinimo projektų. Ji važinėjo į įvairias tarptautines parodas, užsisakydavo kuo įvairiausių rūšių gėlių daigų, kartu į Lietuvą parsiveždavo naujų sumanymų.
Tai ji sugalvojo miestų apželdinimo projektams naudoti prieskoninius augalus, krapus, laukinius kopūstus, net aštriuosius pipirus bei braškes.
Dalyvauja konkursuose
„Labai pasiilgau neužmirštuolių. Tai primirštos gėlės, bet pastaruoju metu jų daug pradėjome auginti Palangai, joje rudenį pasodinome net 6 tūkst. jų daigų“, – sakė Lina.
Šiuo metu hektaro dydžio „Josvainių gėlių“ šiltnamiuose ties Kėdainiais, Juodkaimių kaime, tebeplyti didžiuliai įvairiaspalvių našlaičių plotai. Jų šiek tiek auginama ir bendrovės padalinyje netoli Palangos, kur šeimininkauja Linos mama Irena.
„Našlaičių daigelius perkame Nyderlanduose ir juos pikuojame. Sausio ir vasario sandūroje pradedame šildyti šiltnamius ir, atsivežę šių ir kitų gėlių daigus, pradedame sezoną“, – sakė L.Marmaitė.
Šilumos energija šiltnamius pasiekia iš malkomis kūrenamų krosnių. Per mėnesį jose sukūrenama apie du tris miškavežius malkų, tad gėlių savikainai neišvengiamai įtakos turi ir jų kaina, ir daigų logistikos sąnaudos, ir trąšų kainų svyravimai.
„Pagrindinis mūsų verslas – savivaldybių užsakymai, pavyzdžiui, vien našlaičių joms užauginama po 100–200 tūkst. vazonėlių.
Dalyvaujame viešųjų pirkimų konkursuose, tad daugiausia parduodame gėlių miestams išpuošti ir kartu teikiame apželdinimo paslaugas. Konkursai skelbiami trejiems metams, labai mažai miestų perskaičiuoja fiksuotą kainą atsižvelgdami į energijos kainų svyravimus ar kitus veiksnius“, – sakė verslininkė.
Kita veiklos dalis – tai sutartys su didmenininkais, kurie perka mūsų užaugintas gėles ir tiekia jas įvairiems prekybos centrams.
Pagrindinė prekyba ir vyksta šiltnamiuose ties Kėdainiais, jų filiale ties Palanga dauguma klientų yra pavieniai pirkėjai.
Dabar, artėjant Motinos dienai, našlaitės gausiai sodinamos ant kapų. Ten pat, kapavietėse, iki rudens šalnų žydi sundavilės – gėlės, kurioms populiarumo šiuo metu nestinga.
„Priauginame kuo įvairiausių spalvų našlaičių. Regime, kad tuomet, kai diena būna apniukusi, klientai jas gausiau perka šviesesnes, oranžines, kai saulėta – tamsiai mėlynas. Ypač populiarios tapo garbanotos našlaitės, taip pat kompozicijos su daugiametėmis gėlėmis, pavyzdžiui, neužmirštuolėmis, eleborais, smilginiais augalais“, – pasakojo L.Marmaitė.
Kai kurias vasarines gėles šiltnamininkai sėja ir patys. Tai daroma norint turėti ypatingų spalvų, tam tikro aukščio miestams reikalingų gėlynų.
Ir dabar, balandžio pabaigoje, prasideda kitas jų auginimo etapas – iš daigyklų gėlių daigeliai pradedami persodinti į jiems skirtus puodelius.
Darbų pagreitis
Dar geras mėnuo, ir gėlininkai lengviau atsikvėps. O kol kas pati L.Marmaitė kas rytą keliasi kartu su saule, kad suskubtų paruošti gėlių kompozicijas ir pasirūpinti gėles laiku pakrauti į automobilius.
Nuo pusės balandžio kone kas rytą įmonės darbuotojų komandos traukia į įvairius Lietuvos miestus sodinti gėlynų.
Kiekviena tų komandų privalo nusigabenti fiksuotą gėlių skaičių ir pasodinti jų tiksliai tiek, kiek esti numatyta viešuosiuose pirkimuose.
„Puošdami miestus stengiamės naudoti ekologiškas, organines trąšas, pavyzdžiui, vištų mėšlo granules. Porą dienų miestiečiams dėl to gal ir riečia nosį, bet nauda nekelia abejonių – granulės padeda išlaikyti drėgmę ir pamaitina gėles“, – užsiminė L.Marmaitė.
Jos rūpestis – ir nuolatinės dekoratyvinių augalų paieškos. Čia jau auga naujos veislės magnolijų – visžalių, galinčių žiemoti Lietuvoje.
O štai daugiamečių gėlių šiltnamiuose, į kuriuos jos kaip tik šiuo metu pradedamos vežti iš Nyderlandų, yra ir išskirtinė bijūnų kolekcija.
„Tai mamos mylimiausia gėlė, tad ji išsirenka geriausius gumbus. O gauname juos iš olandų – auginame, eksperimentuojame, o pati mama prie namų jų prisisodino devynias galybes“, – pasakojo Lina.
O kur atsiduria vienmetės gėlės, kurių niekas nenuperka?
„Padovanojame jas seniūnijoms. Skambinu, prašau, kad atvažiuotų ir pasiimtų, pasisodintų. Niekada dar nėra buvę, kad ką nors tektų išmesti kompostavimui“, – patikino gėlininkė.
Daugiaspalviai poreikiai
Anot bendrovės apželdinimo projektų vadovės Indrės Končienės, pačios savivaldybės, skelbdamos konkursus, jau iš anksto žino, kokios spalvos gėlynus nori regėti, bet neįvardija, kokių rūšių tai turi būti gėlės, tad palieka vietos ir fantazijai.
„Kaunas yra santūrus, jame mažiau nei kitur sodinama vienmečių gėlių. Netrukus į Laisvės alėją nugabensime meškytes bei lanksvas – joms ten skirta nemažai vietos.
O Druskininkų savivaldybė yra ryškiaspalvių gėlynų mėgėja. Kad dabar miestai žydėtų, pernai rudenį visoje Lietuvoje pasodinome apie 900 tūkst. narcizų svogūnėlių. Iš jų Kaune – apie 500–600 tūkst., Druskininkuose – apie 100 tūkst., o kitur teliko „smulkmenos“, nes 20–30 tūkst. gėlių sodinukų mums – jau maži skaičiai“, – sakė I.Končienė.
Kadangi miestus bendrovė „Josvainių gėlės“ puošia daugybę metų, ir Indrė, ir Lina puikiai pažįsta jų erdves ir neretai pačios rekomenduoja, ką ir kurioje vietoje sodinti, – vienmetes, daugiametes gėles ar svogūninėmis gėlėmis nusagstyti pievas.
„Kadangi pačios auginame gėles, žinome ir tai, kaip jas paruošti, užgrūdinti, kad jos prisitaikytų prie miesto sąlygų: temperatūros pokyčių, dulkių, išmetamųjų dujų.
Esame laimėję keletą gėlynų priežiūros konkursų, kai gėles tiekė kiti tiekėjai.
Jos buvo šiltnamiuose užaugintos greituoju būdu ir persodintos į žemę neišgyveno“, – paaiškino I.Končienė.
Jos vadovaujamoje gėlininkų komandoje nuo 2022-ųjų, nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, nuolat dirba ir dešimt ukrainiečių.
„Šiltnamius uždarome lapkričio pradžioje, išeiname porai mėnesių atostogų, bet po jų kasmet visi tie ukrainiečiai sugrįžta pas mus į darbą. Jie gyvena Kėdainiuose, mokosi lietuvių kalbos ir yra puikūs darbuotojai. Jiems, karo pabėgėliams, gėlės yra pati geriausia atgaiva“, – patikino I.Končienė.
Savotiškas poilsis
„Būna dienų, kai biure tenka dirbti ypač ilgai, pavargstu nuo įtampos. Tada einu į šiltnamį, sustoju ties lentyna su žemių puodeliais ir imu persodinti į juos gėlių daigus: ramiai, vieną po kito, pasimėgaudama. Visi bendradarbiai žino, kad atėjo laikas man „įsižeminti“ – pabūti su gėlėmis“, – pasakojo L.Marmaitė.
Tą patį daro ir bendrovėje „Josvainių gėlės“ dirbantys žmonės – nuo monotonijos atsitraukia vienus darbus pakeisdami kitais.
„Jeigu darbuotojai mato, kad stoviu šiltnamyje į rankas pasiėmusi žarną ir laistau gėles, jie žino, jog manęs geriau nė nekalbinti, nes aš ilsiuosi“, – sakė projektų vadovė I.Končienė.
Įmonėje dirba daugybė žmonių ir kiekvienas jų daro tai, kas labiausiai patinka, neretai darbais keisdamiesi tarpusavyje.
Vieni rūpinasi daigais, kiti – persodinimu, treti – laistymu, o dar kiti – padėklais ir prekyba.
„Bet gėlyne egzistuoja ir paprasta, patirtimi paremta taisyklė – negalima sodinti gėlių, jei darbas nemielas, nes jos tiesiog gerai neaugs, – tikino L.Marmaitė. – Apskritai darbas šiltnamiuose yra kaip muzika – reikia jausmų.“