Darbo ėmėsi tą pačią naktį
Tąkart grįžęs namo Linas negalėjo pamiršti to, ką pamatė. Dar tą pačią naktį vyras iš to, ką rado garaže, sumeistravo savo pirmąjį medinį žaidimą. Jį iškart davė išbandyti bičiuliui, o šis nusivežė į Kauną parodyti platesniam draugų ratui.
„Jis pabuvo viename baliuje, paskui antrame, trečiame... Parvežė žaidimą, gavau gal 160 eurų. Pagalvojau, kad reikia daugiau jų padaryti, o ir draugas skatino, sakė, kad tikrai įdomu, nematyta“, – verslo pradžią prisimena L.Adomavičius.
Ir tada, pasak Lino, žaidimai „užsikūrė“. Įvairiausių žaidimų-galvosūkių jis dabar turi 80. „Kai žinai – netrunki. Realiai vieną žaidimą padarau per dieną. Visi mano žaidimai padaryti be liniuotės. Pirmiausia turi pajausti, kad lenta funkcionuos, o kampai visada sueina. <...>
Buvo tokių renginių, kai didžioji dauguma dalyvių rinkosi prie mano žaidimų, eilėse galo nesimatė. Dvi paras miegojau automobilyje, kad viso renginio metu galėčiau papasakoti, įtraukti šventės svečius“, – apie tai, kad svarbu ne tik nuvežti žaidimą, bet ir mokėti juo sudominti svečius, kalba L.Adomavičius.
Medinius žaislus L.Adomavičius gamina jau trečius metus. Vyriškis sako nė nenumanęs, kad jie sulauks tokios sėkmės ir žmonių susidomėjimo. „Per visą šį laiką, kai juos gaminu, negirdėjau nei vieno blogo komentaro“, – pasidžiaugia jis.
Linas anksčiau vengęs daryti medinius galvosūkius pagal individualius užsakymus, jau kuris laikas pakeitė verslo strategiją: „Jei galiu papildomai užsidirbi – kodėl ne? Vienas žaislas kainuoja nuo 150 eurų.“
Žaidimuose – slidžių, komodos, grindjuostės detalės
Kiekviename kėdainiškio pagamintame galvosūkyje – užkoduota tvarumo žinutė. Šiuos žaislus gamina iš jam atiduotų ar tiesiog gatvėje išmestų, niekam nebereikalingų daiktų.
„Aš nekalbu apie tvarumą tuščiai, kiekviename mano žaidime yra bent viena detalė, kuri prikelta naujam gyvenimui“, – tvirtina L.Adomavičius ir vedasi prie jo sukurtų žaidimų vardindamas, kur ir kokias jų detales surado.
„Šie tvirtinimo elementai iš senos išmestos komodos. O šią ąžuolinę grindjuostę suradau sąvartyne, kai nuvažiavau išmesti žoles. Šią plokštę suradau, padalinau į tris dalis, atgaivinau. Pas savo močiutę radau 50 senų slidžių, jas taip pat pritaikiau žaidimų gamybai“, – vardija naginingas vyras.
Žaisluose Linas paslėpė tvarumo žinutę, o savo verslo pavadinime – užkodavo tai, kas jam brangiausia – šeimą. Vyriškis sako, kad pirmoji „L.P.A. games“ raidė L – reiškia jo pirmą vardo raidę, P simbolizuoja sūnų Povilą, o A – Adomavičių šeimą. Povilui šiuo metu septyni metai ir jis yra didžiausias tėčio darbų vertintojas.
„Visus žaislus pirmasis išbando sūnus. Aš stengiuosi ugdyti jo savarankiškumą, atsakomybę ir visuomet galutinį žodį taria jis patvirtindamas ar žaidimas pasiruošęs keliauti pas žmones“, – pripažįsta L.Adomavičius.
Paklaustas, kaip į jo žaidimus reaguoja sūnaus bendraamžiai, Linas neslepia, kad kartais tenka apsišarvuoti kantrybe, kol randi bendrą kalbą: „Turiu taisyklę – kol nebus tyla, kaip bažnyčioje, žaisti nepradedame. Visuomet jiems viską paaiškinu, raginu susitelkti, nes jie labai dažnai būna išsiblaškę, sunku sukaupti dėmesį. <...> Bet kai jie pabando – atsisveikinti su žaidimais būna sunku“, – tikina išskirtinių žaislų kūrėjas.
Linas siekia, kad jo žaidimus atrastų kuo įvairesnio amžiaus žmonės. Dėl to jis juos atveža ne tik į mokyklas, bet ir senelių namus. „Man darbuotojai sakė, kad tokių „užsikūrusių“ senjorų jau seniai nematė“, – juokiasi verslininkas.
Medinius galvosūkius nuvežė išbandyti ir nepilnamečiams, Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės centre. „Atrodo paprastas medinis žaidimais, bet vaikai labai susivienijo, jie kartu sprendė, ką daryti, kad išspręstų logines užduotis. Visada vaikų klausiu, kaip jie mato žaidimą, noriu išgirsti jų patirtį“, – užmegzti ryšį su kiekvienu žaidėju stengiasi Linas.
Azartiškai žaidė net vyskupai
Vasara – didžiausias darbymetis „L.P.A. games“ vadovui. Pasitaiko, kai keturių renginių orgnizatoriai žaidimų prašo tą pačią dieną. „O aš vienas. Kaip visur spėti“, – šypteli Linas.
Su jauduliu jis laukia vieno svarbaus šios vasaros renginio – atlaidų Šiluvoje. „Ten turėsiu atvežti 80 žaidimų ir užtikrinti, kad maldininkai galėtų pažaisti. Beje, mano žaidimai buvo ir pas prokurorus, ugniagesius gelbėtojus, o Jonavoje mano žaidimus žaidė susirinkę vyskupai. Pamačiau visai kitą jų pusę, jie taip įsitraukė, matėsi, kad jie tikrai gerai leido laiką, netgi vieni kitus ramino“, – gerai praleistu dvasininkų laiku patenkintas L.Adomavičius.
Prieš atsisveikinant su kūrybišku ir veikliu kėdainiškiu pasiteirauju, ar jis nebijo, kad kas nors pradės kopijuoti jo kūrinius, tačiau jis savimi pasitiki: „Mano braižas savitas, jo niekas nenukopijuos. O jeigu ir atsirastų norinčių, tegul jungiasi prie manęs, darbo tiek, kad galima kooperuotis.“