Vieną kartą iššokusi sustoti nebegalėjo
„Atvažiuok ir iššok“. Taip žmones savo tinklalapyje drąsina „Kauno parašiutininkų klubas“, įsikūręs Prienų pašonėje, Pociūnuose. Būdama 21 metų Greta taip ir padarė – atliko pirmą savo šuoį. Kūną užplūdęs adrenalinas, emocijos jos nepaleido dar ilgai, todėl po dviejų metų ji grįžo į Pociūnus jau ne kaip klientė, o licencijuota parašiutininkų instruktorė. Šių metų liepos 9 d. ji suskaičiavo atlikusi 1 778 šuolį parašiutu.
Nors šis darbas Gretai yra tikras malonumas, tuo ji gali užsiimti tik maždaug keturis mėnesius per metus, kai organizuojami šuoliai. Be to, šis darbas itin priklauso ir nuo oro sąlygų, o šios vasaros pradžia palankiais orais nelepino, todėl šuolių buvo mažiau.
Mergina yra diplomuota Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos gydytoja, bet jau daugiau nei 3 metus dirba ne su gyvūnais, o veterinarinių vaistų pardavimų srityje. „Pirmadieniais-penktadieniais dirbu visai kitą darbą, o visus savaitgalius praleidžiu čia, Pociūnuose“, – priduria pašnekovė.
Sulaukia klausimų, ar išlaikys klientus
Savaitgaliais ji Pociūnuose klientus moko saugaus elgesio danguje, o šuolio metu užtikrina, kad žmonės patirtų kuo gražiausias emocijas ir saugiai pasiektų žemę.
„Man pačiai tai labai smagu daryti. Aš pamenu, kaip pati norėjau šokti su parašiutu ir kokią emociją man tai suteikė. O dabar visa tai galiu padėti patirti kitiems žmonėms. Tai nerealu“, – mėgaujasi savo papildomu darbu G.Šutovaitė.
Mergina sako, kad jai pačiai smagiausia, kai skrydžio metu patys žmonės atvira širdimi mėgaujasi kiekviena akimirka ir neslepia emocijų. Tiesa, ne visi šokti parašiutu apsisprendę klientai apsidžiaugia pamatę, kad tai tandemu daryti teks su mergina. Daugiausia klausimų sulaukia iš moterų.
„Jos manęs klausia, ar aš jas išlaikysiu. Bet yra speciali trijų žiedų sistema, kuri nuima pagrindinį svorį, todėl viskas daug paprasčiau nei gali pasirodyti. Kai žmonės nežino tam tikrų niuansų, natūralu, kad jiems kyla klausimų. O šiaip sakyčiau žmonės labai geranoriški, netgi apsidžiaugia, kad šoks su manimi“, – juokiasi patyrusi parašiutininkė.
Reikia ir fizinės, ir psichologinės ištvermės
Paklausta, kodėl šioje profesijoje nėra daugiau moterų, pašnekovė atvira – tai nėra lengvas darbas. Pirmiausia nėra paprasta emocine prasme, tenka sugerti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas klientų emocijas, juos raminti, kartu padėti įveikti baimes. Be to, nelengva ir fiziškai.
„Iš pradžių imdavau klientus iki 95 kg, bet susižeidžiau petį, prireikė reabilitacijos. Sau pasakiau, kad ir toliau padėsiu žmonėms, bet dabar priimu tik tuos, kurie sveria ne daugiau nei 80 kg. Esu prisijungusi prie moterų grupės, kurios taip pat instruktuoja šokančius parašiutais. Esu mačiusi merginą, kuri man iki pečių ir ji kuo puikiausiai atlieka šuolius su vyrais. Viskas įmanoma – tereikia norėti“, – ryžto nestokoja Greta.
Šuolio metu klientė apsiverkė
Kiekvienas parašiutininkas savo darbo patirtyje turi įvairiomis spalvomis nuspalvintų skrydžių. Tačiau vienas jų Gretai įsiminė ilgam. Pašnekovė prisimena moterį, kuriai šuolį padovanojo vaikai. Tądien klientė nekrykštvo iš džiaugsmo, kad teks leistis net iš 3 000 m aukščio, ją kankino abejonės net jau įsėdus į lėktuvą.
„Matau ji sėdi lėktuve ir išgyvena. Visą laiką tokius žmones stengiuosi nuraminti, parodau gražius vaizdus pro langą. Ji man sako: „aš išvis nežinau ar noriu šokti, man kuponą nupirko vaikai“. Galiausiai kartu iššokome. Įsivaizduokite vaizdą: vaivorykštė, saulė šviečia ir mudvi tiesiai pro tą vaivorykštę neriame ir matome savo šešėlį. Ji man kažką sako į ausį, bet ją vos girdžiu. Paprašiau pakartoti, moteris man garsiau šūkteli: „verkiu“! Perklausiau ar iš laimės, gavau teigiamą atsakymą. Kai nusileidome ji mane apsikabino. Tokie potyriai mane labiausiai „veža“, – tai, kas labiausiai ją darbe motyvuoja atskleidžia G.Šutovaitė.