„Darau daugiau dalykų negu šitai, bet esu ir šunų elgsenos specialistė, tik gal kiek kitokia, negu standartiškai žmonės galvoja apie kinologą ar dresuotoją“, – sako ji susitikus Molėtuose esančioje aikštelėje šunims, mat kartu su ja – Džiazas ir Granta.
Holistinė filosofija, kuria vadovaujasi Ramunė, anot jos, Lietuvoje dar nėra plačiai žinoma. „Mano žinios – daugiausia iš užsienio mokyklos“, – patikslina.
Tiesa, sako, ir pas mus, užsienyje dabar labai populiari pozityvi dresūra su skanukais. Bet pati Ramunė juos naudoja su labai didelėmis išlygomis. Sako, šuniui kontaktas su žmogumi jau pats savaime malonumas. Jeigu šuo jo nejaučia, klauskite patys savęs, kodėl?
„Ir aš perėjau mokyklos su skanukais kelią. Bet pamačiau, kad labai limituota, ko gali tokiais metodais pasiekti. Žinoma, skanukai geriau, nei dresūra sukeliant šuniui skausmą – tokių dresuotojų ir dabar dar yra. Bet yra ir tokių, kurie šunims taiko labai griežtą dietą, kad skanukas taptų motyvacija.
Vis dėlto dresūra šuniui turėtų patikti ne dėl to, kad gaus skanuką“, – aiškina R.Idzelytė.
Ji juokdamasi pasakoja, kad Lietuvoje dažnai ją pavadina ekstremale: „Lietuvoje daug šunų laikomi voljeruose, prie būdų, todėl kai pradedu aiškinti, jog nemaitinti šuns, kad jį motyvuotų skanukas, neetiška, neretam jau tai pasirodo ekstremalu.“
Ramunė nebemoko šunų ir paklusti komandoms „Sėsk“ ar „Gulėt“. Anksčiau tą darydavo, bet dabar laikosi nuomonės, kad daugumai keturkojų apskirtai nereikia mokėti sėsti. „O kam? Jie gali palaukti, jeigu paprašai, bet nebūtina sėstis ar gultis“, – paaiškina pašnekovė.
R.Idzelytė laužo dar vieną mitą, esą, jeigu įsileisi šunį į lovą, jis ims dominuoti.
„Kai mes nemiegame, aš leidžiu šunims gulėti lovoje, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Žinoma, kuo jiems daugiau leidi, tuo sudėtingiau, nes atsiranda daugiau momentų, kur turi išaiškinti, kaip viskas vyks.“
Anot Ramunės, dažnai galvojama, kad šuo turi pats suprasti, jog prie sofos priėjus žmogui reikia nulipti. Tik šunys irgi jaučia, kur jiems patogu ir gera.
„Jei kas kartą šunį nuvysi nuo sofos, po kiek laiko jis žinos, kad visada, kai prieisi, taip bus. Bet reikia išmokti bendrauti taip, kad keturkojis suprastų, jog tavo atėjimas nereiškia, kad nutiks kažkas blogo. Aš tiesiog paprašau: „Prašau, nulipk nuo lovos.“
Tik nereikia tikėtis, kad šuo kas kartą taip padarys. Galbūt ir jis pavargęs“, – paaiškina R.Idzelytė.
Namuose – šunys iš prieglaudos
Jau kuris laikas ji gyvena Molėtuose. Nuo Lietuvos pajūrio kilusi Ramunė ir Nyderlanduose gyveno prie jūros. Prie jos ir traukė grįžti, tačiau draugui olandui norėjosi miškų. Sutarė, kad važiuos atostogauti į Lietuvą, o jei pamatys, kas patiks – kraustysis.
Jau pirmaisiais metais atvažiavo prie Labanoro – taip čia ir liko.
Ramunės namuose dažnai gyvena šunys iš prieglaudos – moteris jais rūpinasi, kol keturkojams suranda namus Lietuvoje arba užsienyje.
Idėja šunims iš prieglaudų Lietuvoje surasti namus Nyderlanduose jai kilo kartu su bičiule Julija begyvenant Nyderlanduose. Ten lietuvės įkūrė organizaciją, kuri, turėdama 35 savanorius, tebeveikia Julijai persikėlus į Prancūziją, o Ramunei grįžus į Lietuvą.
Kodėl olandai ima šunis iš Lietuvos?
R.Idzelytė paaiškina: Nyderlandai – pirmoji šalis, išsprendusi šunų problemą, ten praktiškai nėra benamių keturkojų. Dažniausiai Nyderlanduose namų ieškoma kovinio tipo šunims, kurių šeimininkai supranta, kad nėra pasirengę laikyti tokio šuns. Vis dėlto ne visi nori tokio augintinio. Kadangi Nyderlandai – tankiai apgyvendinta šalis, paklausiausi nedidelio ūgio šunys. „Kai ten gyvendama turėjau taksiuką, įsikeldavau jį į dviračio krepšį ir važiuodavau, – prisimena Ramunė. –
Toks įspūdis, kad Lietuvoje šuns veislė rodo statusą. Nyderlanduose dauguma jau perlipę šitą slenkstį – išgelbėti gyvūną, štai kas leidžia spręsti apie žmogų.“
Ramunė pastebėjusi: Lietuvoje labai sunku rasti namus vyresnio amžiaus šunims. Mat dažnam trejų metų šuo – jau per senas, galvoja, kad toks susiformavęs ir nebepritaps. Tuo metu užsieniečiai, pasak pašnekovės, mąsto visai kitaip – jie supranta, kad su vyresnio amžiaus šunimi kaip tik lengviau.
„Šuo – kaip ir žmogus: paauglystė – kvailystė, hormonų bangos... Jį žymiai sunkiau suvaldyti. Jei man reikėtų rinktis, imčiau šunį būtent nuo trejų metų. Tokio amžiaus jie dažniausiai būna apsiraminę, nors vis dar jauni, todėl aktyvesni“, – patarė šunų elgesio specialistė.
Pas ją pačią pagyvenę gal keturiasdešimt šunų. Per koronaviruso pandemiją vienu metu buvo daugiausia – septyni. Dar turi kelias kates. Bet, kaip sako pašnekovė, kai gyvūnų daug, suteikti kokybišką priežiūrą sudėtinga.
„Nemanau, kad kada nors būsiu turtinga“
„Nemanau, kad kada nors būsiu turtinga, – juokiasi Ramunė. – Kai kreipiasi į mane, žmonės klausia: kaip dresuoti šunį, kad jis vienaip ar kitaip nesielgtų? Dažniausiai pateikiu sąrašą, ką žmogus gali daryti kitaip.“
Beje, vienas paprastų patarimų, kuo dalijasi Ramunė: nebijoti šunims duoti valerijonų.
„Kai iš prieglaudos paimu šunis, tiek sau, tiek jiems duodu valerijono, – šypsosi pašnekovė. – Šunys kaip ir žmonės dažnai būna tiesiog susierzinę, jų nervų sistema – suirzusi, užtrunka, kol ji nusiramina. O kai taip nutinka, tai ir šuo būna visai kitoks – gal nė dresuoti nebereikia.“
Gilintis į šunų elgsenos mokslus ją paskatino sudėtingiausias atvejis.
„Pas mane atvežė šunį tiesiai iš voljero – jį norėjo užmigdyti. Šuo turėjo polinkį į agresiją. Rodos, labai nori dėmesio, bet jeigu jį palieti – bando kąsti. Po savaitės kartu su juo suvokiau, kad man per sudėtinga – nesuprantu, ką daryti. Tai ir pastūmėjo mane daugiau domėtis“, – pasakoja R.Izdelytė, savo veiklos nevadinanti verslu, juk ji kilusi iš idealizmo.
To įrodymas – kartu su kita šunų elgesio specialiste Akvile rengiami nemokami seminarai. „Norime, kad tai augintų žmones“, – sako moteris.