Bene seniausių Kauno užeigų savininkės yra seserys. Jos ne tik papasakojo, kaip sekasi verslas, bet ir atskleidė, kur paslapčia burdavosi krepšinio žvaigždės ir kokį netikėtą radinį pavyko aptikti užmūrytą sienoje.

Kaune yra kelios išskirtinės dar sovietmečiu atidarytos kavinės.

Bene seniausios mieste užeigos – „Šančių apynėlio“ – savininkės dvynės Milda Celskienė ir Palma Račkauskienė kitais metais švęs 75-mečius, bet moterys naudojasi moderniomis technologijomis ir pačios užsakovams išvežioja maistą.

Kitą užeigą – pirmąją Kaune šašlykinę „Žaliukė“, kurioje lankosi jau ne pirma kauniečių karta, taip pat valdo seserys Vyginta Poderytė-Martinkienė ir Šarūnė Poderytė. Jos šią veiklą perėmė iš tėvų, kurie šeimos verslui taip pat atidavė daug metų.

[[ge:lrytas:lrytas:40330523]]

Dabar ne vienos kavinės savininkai skundžiasi, kad išgyventi sunku, nes nuo 2024 metų neliko 9 procentų pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, kuri maitinimo įstaigoms buvo taikoma koronaviruso pandemijos metu.

Legendinių kavinių savininkės atskleidė, kas joms padeda išgyventi ir kokias paslaptis saugo senųjų užeigų sienos.

Kad gims dvynės, nežinojo

Žemuosiuose Šančiuose veikia bene seniausia Kauno kavinė-baras „Šančių apynėlis“, kuriai vadovauja 74 metų dvynės M.Celskienė ir P.Račkauskienė.

[[ge:lrytas:lrytas:39820111]][[ge:lrytas:lrytas:40183033]][[ge:lrytas:lrytas:40264437]]

M.Celskienė prisiminė, kad iš pradžių dabartinės kavinės patalpose buvo parduotuvė, vėliau vyninė.

1958 metais buvo įkurta valgyklų trestui priklausiusi aludė „Apynėlis“.

Tai buvo tada, kai dvynėms sukako po 7 metus.

„Gimėme 1951 metų kovo 25 dieną Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje. Tai buvo Velykų rytas, gaudė greta ligoninės stovėjusios bažnyčios varpai.

Motina buvo labai dievobaiminga, pagimdžiusi mane norėjo keltis ir eiti į bažnyčią. Tačiau gydytoja paaiškino, kad turi gimdyti dar vieną dukrą“, – pasakojo M.Celskienė.

Pirmagimė Milda buvo labai maža ir visi manė, kad mergaitė neišgyvens, todėl labai skubėjo krikštyti.

[[ge:lrytas:lrytas:40342073]]

Bet pamažu vaikas sustiprėjo, ir dvynės aplinkinius iki šiol stebina savo panašumu.

Darbo vietos seserys nekeitė

Seserys baigė tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas, KTU) visuomeninio maitinimo studijas.

Po jų prieš 50 metų M.Celskienė tapo aludės „Apynėlis“ gamybos vadove, o P.Račkauskienė dirbo kitose maitinimo įstaigose.

1993 metais atsirado galimybė aludę privatizuoti, ir seserys tai padarė.

Jos sugalvojo naują užeigos pavadinimą, M.Celskienė tapo jos direktore, o sesuo – buhaltere.

Ateidavo net A.Sabonis

Dvynės prisiminė, kad tuo metu keisti kavinės interjero pinigų jos neturėjo.

„O dabar džiaugiamės, kad beveik viskas liko autentiška, – baldai, varinė meniška salės pertvara“, – pasakojo M.Celskienė.

Sovietmečiu aludės rūsyje stovėjo didelės alaus talpyklos, gėrimas iš jų vamzdžiais atitekėdavo į mažą kambarį pirmame aukšte ir būdavo išpilstomas, o iš ten nešamas į salę.

Šios įrangos seserys vėliau atsisakė, bet apie rūsį liko įdomūs prisiminimai.

Aludės administratoriumi keletą metų dirbo legendinio krepšininko Rimo Kurtinaičio brolis Robertas.

„Krepšininkai vengdavo svetimų žmonių dėmesio, todėl ateidavo pas mus.

Jie naudodavosi tarnybiniu įėjimu iš kiemo pusės ir burdavosi rūsyje greta alaus talpyklų.

Ten padengdavome stalą ir jie užsidarę valgydavo ir smagiai bendraudavo.

Prisimenu, kaip Arvydas Sabonis susilenkęs lįsdavo į rūsį per neaukštas duris“, – šypsojosi M.Celskienė.

[[ge:lrytas:lrytas:40342075]]

Bijojo reketininkų savivalės

Nors dabar nemažai restoranų ir valgyklų savininkų skundžiasi, kad išgyventi tapo labai sunku, dvynės su tuo nesutinka.

„Sunku buvo, kai kavinę privatizavome. Į ją net indus nešėme iš savo namų.

Taip pat tada siautė reketininkai. Jie ateidavo į kavinę, pirštais badydavo, kad viename kampe bus žaidimų automatai, o rūsyje įkurs sauną. Leisdavo suprasti, kad mes čia nebūsime šeimininkės“, – pasakojo M.Celskienė.

P.Račkauskienė svarstė, jog reketininkai savo užmojų, matyt, atsisakė todėl, kad užeiga jiems atrodė esanti per maža.

„Tuo metu veikė kur kas didesnių restoranų, tad mus paliko ramybėje“, – džiaugėsi moteris.

Pati išvežioja ir maistą

Sunku buvo ir prasidėjus koronaviruso pandemijai. Kadangi kavinės savininkės jau garbaus amžiaus, jos užsidarė namuose, su niekuo nebendravo.

„Tada padėjo sūnūs. Jaunėlis Marius tuo metu gyveno Čekijoje, bet per atstumą sukūrė interneto svetainę ir paskelbė, kad maistą galime išvežioti. Vyresnysis sūnus Ernestas dirbo kavinėje, išvežiodavo maistą užsakovams“, – pasakojo M.Celskienė.

Kai karantinas baigėsi, maistą išvežioti ėmėsi pati M.Celskienė. Dabar per dieną ji Šančių žmonėms pristato ir po 80 porcijų patiekalų.

Taip pat kasdien atnaujinama ir kavinės interneto svetainės informacija.

Kavinei išlikti padeda ir tai, kad seserys yra sudariusios sutartis su keliomis įstaigomis ir maitina jų darbuotojus.

„Čia yra ne tik darbo vieta. Čia švenčiame visas savo šventes, jubiliejus, vaikų vestuves. Kolektyvas nedidelis – dirbame 7 moterys, visos jaučiamės kaip viena šeima. Taigi šis verslas yra mūsų gyvenimo būdas“, – patenkintos kalbėjo senjorės.

Sulaukė ir netikėtų svečių

Vasarą į kavinę užsukdavo ir turistai iš Pietų Korėjos.

M.Celskienė pasakojo, kad grupės svečių iš šios šalies šiltuoju metų laiku keliavo po Lietuvą, aplankydavo pajūrį, Kryžių kalną, o vakare atvykdavo į Kauną.

[[ge:lrytas:lrytas:40342079]]

Tad su viena turizmo agentūra pavyko sutarti, kad korėjiečiai vakarieniautų Šančiuose. Jiems buvo gaminami žuvies patiekalai.

„Svečiams buvo įdomu, kad kavinė turi savo istoriją, savitą interjerą.

Turizmo sezonui pasibaigus iš Pietų Korėjos turistų gavome padėką“, – džiaugėsi M.Celskienė.

Sukūrė firminį receptą

O kavinėje barmene dirbanti Jūratė Žiobienė pasakojo, kad kurį laiką darbavosi vienoje kavinėje Vokietijoje.

Grįžusi sužinojo, kad darbuotojo ieško M.Celskienė su P.Račkauskiene ir prieš 13 metų įsidarbino „Šančių apynėlyje“.

Kavinėje gaminami įvairūs patiekalai, ketvirtadieniais būna didžkukulių diena.

Valgiaraštyje yra ir kepsnys „Apynėlis“. Jo receptą sugalvojo pati J.Žiobienė.

„Tai kiaulienos kepsnys su aštriu daržovių padažu. Receptas – paslaptis, nes tai firminis mūsų patiekalas“, – sakė kaunietė.

J.Žiobienė tikino, jog yra laiminga, kad dirba senoje kavinėje.

„Garsieji senieji restoranai „Metropolis“, „Rambynas“, „Gildija“ neišliko, o čia net interjeras išsaugotas.

Smagu, kad savininkės tausoja miesto ir kavinės istoriją“, – sakė J.Žiobienė.

Šašlykinei vadovavo tėvas

O štai atokesnėje Kauno centro vietoje veikia sena šašlykinė „Žaliukė“.

Ši maitinimo įstaiga atidaryta 1966 metais. Ją taip pat valdo dvi seserys – 47 metų V.Poderytė-Martinkienė ir 45-erių Š.Poderytė.

[[ge:lrytas:lrytas:40342069]]

Šį verslą kaunietės perėmė iš savo tėvų.

V.Poderytė-Martinkienė pasakojo, kad iš pradžių užeiga buvo geležinkelio stoties restorano šašlykinė Nr.1. Joje buvo galima gauti tik šašlykų, kelių rūšių alkoholinių gėrimų, limonado ir pomidorų sulčių.

Kauniečių tėvai Snieguolė ir Jonas Poderiai tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar KTU) baigė visuomeninio maitinimo studijas.

1983 metais J.Poderis tapo šašlykinės vadovu, o S.Poderienė dirbo restorane „Neris“.

Aptiko netikėtą radinį

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jos darbuotojams atsirado galimybė šašlykinę privatizuoti ir J.Poderis, pakvietęs žmoną tapti antrąja akcininke, 1993 metais tai ir padarė.

Tada reikėjo sugalvoti, kaip kavinę pavadinti.

„Tėvas prisiminė vaikystę. Mūsų senelis gyveno Kačerginėje.

Jis su mūsų tėčiu kartais eidavo į vietinę kavinę, kurios fasadas buvo žalias. Mūsų šašlykinės pastato fasadas taip pat yra šviesiai žalios spalvos. Prisiminęs tas dienas savo kavinę tėtis ir pavadino „Žaliuke“, – pavadinimo istoriją atskleidė V.Poderytė-Martinkienė.

Kai 2004 metais šašlykinėje vyko remonto darbai, ardydami vieną sieną darbininkai aptiko netikėtą radinį.

„Sienoje buvo įmūrytas 3 litrų talpos metalinis bakas su nusukamu kranu, kad jo nesimatytų. Talpykloje barmenai laikydavo alkoholį, kurio, matyt, paslapčia įpildavo klientams.

Tėvas stebėjosi, kad daug metų vadovaudamas užeigai apie tai nežinojo“, – pasakojo V.Poderytė-Martinkienė.

Nesibodi ir indų plauti

2021 metų spalį šašlykinės savininkai išėjo į užtarnautą poilsį, o jų verslą perėmė dukterys.

Moterys pasakojo, kad nuo vaikystės lakstydavo restorane, vėliau jau padėdavo tėvams, išmoko pagaminti įvairių patiekalų. Štai Vygintai patinka plauti indus, o Šarūnei – į virtuvę nunešti nešvarius indus.

[[ge:lrytas:lrytas:40342067]]

Š.Poderytė, baigusi KTU maisto technologijos, o V.Poderytė-Martinkienė – Vytauto Didžiojo universitete vadybos studijas, turėjo kitus darbus, bet ėmėsi tęsti šeimos verslą.

Kavinėje padariusios gana ilgai trukusį remontą kaunietės jai vadovauja trečius metus ir dabar užeigą vadina draugų ir šeimos restoranu.

Dirba ir trečia šeimos karta

V.Poderytė-Martinkienė sakė, kad šašlykinėje išliko senosios dekoratyviais akmenimis dekoruotos sienos, medinės kėdės ir klasikinis šašlykų receptas.

„Taip pat ir elektrinis grilis, kuris sovietmečiu specialiai šašlykinei buvo pagamintas „Pergalės“ gamykloje“, – atskleidė V.Poderytė-Martinkienė.

Š.Poderytė pridūrė, kad siekia išlaikyti senąją šašlykinės dvasią, bet diegia ir naujovių.

„Ateina žmonės, kurie pasakoja, kad čia skyrė pirmąjį pasimatymą, kad lankėsi jaunystėje, o dabar nori atšvęsti 80-metį. Ateina ir jaunesnės kartos lankytojų, jie atsiveda savo vaikus“, – pasakojo seserys.

Kavinėje dirba 8 darbuotojai. Padavėju laisvalaikiu darbuojasi ir KTU medijų technologijų besimokantis V.Poderytės-Martinkienės sūnus Liutauras.

Seserų mama vis pasakoja, kad abu su vyru į šią užeigą užsukdavo dar būdami studentai.

„Sako, kad jau tada čia jausdavosi kažkaip ypatingai, tarsi savo namuose, nors net pagalvoti negalėjo, kad iš tiesų kavinė taps antraisiais namais mūsų šeimai“, – mintimis dalijosi V.Poderytė-Martinkienė.

Ji neslėpė, kad pastaruoju metu dėl nelikusios mokesčių lengvatos išgyventi tapo sudėtinga.

„Išlikti padeda tai, kad dirba šeimos nariai“, – sakė V.Poderytė-Martinkienė.

Vertingą turtą siūlo branginti ir puoselėti

„Kaip ne pirmos kartos kaunietis ir kaip rinkodaros specialistas pastebiu, kad kartkartėmis tiek šašlykinė „Žaliukė“, tiek ir kavinė-baras „Šančių apynėlis“ visai neblogai pasinaudoja savo istorija.

„Žaliukė“ yra pirmoji šašlykinė Kaune, „Šančių apynėlis“ kartais lyginamas su kitais legendiniais Kauno XX amžiaus alaus barais „Gildija“, „Rambynu“. Jie labiausiai sentimentus kelia kauniečiams arba tiems, kas Kaune studijavo.

[[ge:lrytas:lrytas:40342072]]

Žinoma, tokiam verslui save reklamuoti sudėtingiau nei didelį tinklą turinčioms picerijoms ar „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtiems restoranams.

Vis dėlto tokioms kavinėms, kurios turi seną ir ilgą istoriją, yra daug galimybių išlikti, nes jos gali pabrėžti savo šaknis, joms nereikia apie save kurti išgalvotų legendų, jas reikia tik pasakoti.

Sėkmingai rinkodarai tai labai svarbu, ne veltui pasaulyje turtingi verslininkai siekia įsigyti senas užeigas. Jų jiems reikia ne dėl turto, o dėl istorijos, kuria sugeba pasinaudoti.

Verslininkai tai ne visada supranta ir tuo pasinaudoja.

Verslininkams patarčiau rūpintis šiuo turtu ir jį puoselėti, rūpintis ne tik pastatais, kuriuose veikia, bet ir branginti interjero detales, patiekalų receptus“, – pasakojo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dekanas Giedrius Romeika.

Legendinėse užeigose puodai tarška jau ne vieną dešimtmetį: užuovėją čia atrasdavo ir Arvydas Sabonis