„Ačiū labai“, – vieną sausio antradienį mandagiai nuskamba Vilniaus gatvėje esančiame restorane. Ne gimtąja, tačiau širdžiai jau artima ir vis labiau atpažįstama kalba brazilas Ricardo Schmitz padėkojo dienos pietus atnešusiai padavėjai.

O dar prieš gerą valandą Ricardo dalyvavo lietuvių kalbos pamokoje – jų nuo rugsėjo mėnesio jau turėjo nesuskaičiuojamą gausybę.

„Mokėmės apie instrumentinį linksnį. Man tai iššūkis, nes portugalų kalboje šių skirtingų linksnių nėra. Todėl visada šiek tiek sunku suprasti, kokią galūnę kokioje situacijoje naudoti“, – įspūdžiais po pamokos dalijosi vyras.

30-ąjį gimtadienį vasarą atšventęs Ricardo lietuvių kalbos mokosi neatsitiktinai – ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai gimtajai Brazilijai tolimoje Lietuvoje gyvena jau penkerius metus.

[[ge:lrytas:lrytas:41115468]]

Jis pripažįsta, kad savo kasdieniame darbe gali puikiai išsiversti ir be lietuvių kalbos. Tačiau dega noru ją išmokti, nes bent jau kol kas nemato savęs niekur kitur, kaip tik Lietuvoje.

„Noriu čia gyventi visą gyvenimą, o jei ne visą gyvenimą, tai bent jau ilgą laiką.

Man čia labai patinka ir norėčiau integruotis į kultūrą, aplinkinių žmonių, draugų, sužadėtinės ir jos šeimos gyvenimą. Noriu, kad kalbėdami žmonės prie manęs nesitaikytų, nors ir yra labai malonūs“, – su šypsena veide pasakojo Ricardo.

Tiesa, sužadėtinė, apie kurią kalbant vyro akyse neįmanoma nepastebėti ugnelės, yra tikrų tikriausia lietuvaitė. Tačiau į Lietuvą jis atvyko dar prieš sutinkant mylimąją.

[[ge:lrytas:lrytas:40048740]][[ge:lrytas:lrytas:40308710]][[ge:lrytas:lrytas:40745172]]

Kaip taip nutiko, kad nedidelėje Europos valstybėje Ricardo nusprendė susukti savo lizdelį?

Aplankyti Lietuvą norėjo dar 15-os

Su Vilniumi, kurį pašnekovas drąsiai vadina savo namais, jį stipriai saisto profesiniai tikslai.

Teisės srityje daktaro laipsnio siekiantis vyras Mykolo Romerio universitete dėsto mokesčių teisę, taip pat dirba Lietuvoje padalinį turinčioje tarptautinėje įmonėje, kurios specifika tiesiogiai susijusi ir su studijomis.

Tiesa, prieš apsigyvenant Lietuvoje, Ricardo turėjo progą čia atvykti laikinai – šešiems mėnesiams. Tai nutiko dar prieš COVID-19 pandemiją – būtent tada, gyvendamas Portugalijoje, kur studijavo magistrantūros studijas, brazilas nutarė atvažiuoti į Lietuvą pagal mainų programą.

„Buvo ir kitų, tradiciškesnių šalių, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija ar panašiai. Tačiau dėl įvairių priežasčių man labiausiai tiko Lietuvos programa. Ir aš nusprendžiau leistis į nuotykį – visada buvo labai smalsu čia atvykti“, – pripažino pašnekovas.

[[ge:lrytas:lrytas:41309499]]

Galite tai vadinti sutapimu ar net pačiu likimu, tačiau norą pamatyti Baltijos regioną savo tėvams Ricardo buvo išreiškęs dar 15-os. Mūsų pokalbio metu jis prisiminė paauglystėje iš tėvų gautą dovaną – kelionę į Europą.

Tuo metu dar niekas iš Ricardo šeimos nebuvo apsilankęs kitoje Atlanto vandenyno pusėje. Ricardo sako, kad tik labai nedidelė dalis Brazilijos gyventojų gali sau leisti keliauti į Europą.

„Mano tėvas pasakė: „Mes galime nuvykti į Europą – tu, aš ir tavo mama. Tu gali pasirinkti vieną miestą, o mes – kitą. Ir mes aplankysime du miestus.“

Taigi, mano pirmasis pasiūlymas buvo ne vienas miestas, o kelionė į visas tris Baltijos valstybes. Beprotiška, tiesa?“ – prisiminimais dalijosi brazilas.

Pasiteiravus, kodėl šis regionas jam buvo toks įdomus, vyras paaiškino paprastai – jis visada itin domėjosi istorija. O ypač XX-uoju amžiumi ir Šaltuoju karu.

„Maniau, kad šios kultūros yra unikalios. Man visada patiko unikalios patirtys. Be to, tai buvo dar unikalesnis pasirinkimas, nes aš nieko nežinojau apie šią vietą. Todėl pasiūliau tėvams ten vykti. Žinoma, pasiūlymas buvo atmestas, ir tąkart mes apsilankėme Berlyne“, – apie pirmąją kelionę į Europą pasakojo pašnekovas.

Lietuva – vis dar patraukli investuotojams

Mainų programos metu įvykusi pirmoji pažintis su Lietuva Ricardo visiškai pakerėjo. Programai pasibaigus, brazilas ir vėl grįžo į Portugaliją. Ten pradėjo studijuoti doktorantūrą.

Neilgai trukus visas pasaulis pateko į pandemijos gniaužtus. Atsivėrė nuotolinio darbo galimybės, o kartu su jomis – langas į sykį jau aplankytą valstybę Rytų Europoje. Tuomet Ricardo ir pradėjo savo, kaip dėstytojo, kelionę Vilniuje esančiame universitete.

„Viskas buvo taip puiku, kad manęs paklausė, ar norėčiau turėti nuolatinį darbą pasibaigus pandemijai. Žinoma, tai reiškė, kad turėčiau čia atvykti.

Pasiūlymas atėjo tinkamu laiku, nes nebuvau laimingas Portugalijoje. Taigi, sutikau! Paskambinau į įmonę, kurioje dirbu dabar, kadangi anksčiau čia atlikau stažuotę. Man pasakė: „Žinoma, ateik dirbti pas mus.“ Ir persikrausčiau čia“, – priimtą sprendimą įgarsino pašnekovas.

Pagrindinė Ricardo užduotis darbe – mokesčių teisės klausimais konsultuoti Lietuvos įmones, kurios ketina vystyti veiklą užsienyje. Arba atvirkščiai – konsultuoti užsienio įmones, įsisteigiančias Lietuvoje.

Jo akimis, Lietuva yra labai patraukli vieta investuoti norinčiam verslui.

[[ge:lrytas:lrytas:41309506]]

„Ypač dėl to, kad tai yra Europos Sąjungos (ES) narė. Tai reiškia, kad čia taip pat įgyvendinamos dauguma ES direktyvų, susijusių su mokesčiais.

Negana to, turime daug įvairių paskatų čia vykdyti mokslinių tyrimų ir plėtros veiklą, paskatų didelėms investicijoms. Be to, čia taikomi mažesni mokesčių tarifai. Taip, padidinus pelno mokesčio tarifą, verslo išlaidos didėja, tačiau, lyginant su Europa, tarifas išlieka žemas. O ir darbo sąnaudos, ypač, lyginant su Vakarų Europa, yra vis dar pigios“, – į naujausius mokestinės aplinkos ir darbo užmokesčio pasikeitimus reagavo užsienietis.

Tarė paskutinį žodį dėl šaltibarščių

Prieš prisėdant papietauti, Vilniaus senamiestyje su Ricardo dar spėjome įsiamžinti keliems kadrams. Tuomet pašnekovas užsiminė apie storo ledo sluoksniu padengtą Nerį – paaiškėjo, kad šią žiemą jis pirmą kartą gyvenime pamatė užšalusią upę.

Vis tik raudoni skruostai ir kūno kalba leido suprasti – nors ir atskleidė dar nematytą gamtos pusę, žiemos šaltukas Ricardo tikrai nėra įprastas.

Juo labiau, kad Brazilijoje kone visomis progomis įprastą avalynę – vadinamuosius flip flop’us (aut. past. – įprastai paplūdimyje nešiojamas šlepetes) – tokiu metų laiku tenka nukišti giliai į spintą.

Ir ne tik juos – pasirodo, Brazilijoje itin populiaru dėvėti futbolo marškinėlius. Ne tik stebint rungtynes, bet ir einant į parduotuvę ar pavakarieniauti. Šią tradiciją Ricardo stengiasi puoselėti ir gyvendamas Lietuvoje, tačiau žiemą marškinėlius tenka užsivilkti jau tik po keliais sluoksniais šiltų rūbų.

„Aš prie to nepriprantu. Atsakymas yra paprastas. Bet manau, kad kiekvienas gyvenimo pasirinkimas turi privalumų ir trūkumų. Oras yra iš dalies neigiamas dalykas. Kodėl iš dalies? Nes aš myliu sniegą – man tai yra nepaprastai gražu.

Tačiau dėl tamsos ir šalčio jaučiuosi mieguistesnis. Kartais jaučiuosi ne tokios geros nuotaikos. Ir tai labai skiriasi nuo mano įprasto charakterio“, – pasiteiravus apie temperatūrų skirtumus atsakė Ricardo.

Pašnekovas šyptelėdamas pripažino, kad ilgisi ir braziliškos virtuvės. Nors spėjo paragauti ne vieną tradicinį patiekalą, lietuviškos kulinarijos paslaptys pernelyg nesužavėjo.

Išskyrus šaltibarščius. Ricardo netgi turi tvirtą poziciją dėl diskusijų, kurias galima išgirsti tarp lietuvių ir braliukų latvių.

„Tai jūsų. Kovoje tarp Latvijos ir Lietuvos aš visada palaikau Lietuvą. Aš galiu padėti galutinį tašką“, – juokdamasis užtvirtino jis.

Lietuvoje jaučiasi saugus

Likimo ironija, tačiau kelionių į Lietuvą laukia jau ir Ricardo tėvai. Pasak užsieniečio, po to, kai čia apsilankė pirmą kartą, tėvai taip įsimylėjo šalį, kad kasmet atvyksta po vieną ar du kartus.

Pašnekovas šypteli – panašu, kad Lietuvą dabar jie mėgsta net labiau nei sūnus. O galbūt ir patį Vilnių pažįsta geriau.

[[ge:lrytas:lrytas:41309511]]

„Šis miestas man suteikia tobulą pusiausvyrą tarp gamtos, ramybės, tvarkos, švaros ir kūrybiškumo, įdomių renginių, barų, restoranų, architektūros. Manau, kad tai yra tobulas derinys.

Visą šį komfortą aš vertinu kaip laisvę. Čia jaučiu, kad galiu eiti, kur noriu. Visur ir visada esu ramus – nebijau, nesijaudinu. Tai labai skiriasi nuo to, ką turime Brazilijoje. Galbūt tai mes ir vertiname?“ – svarstė Ricardo.

Brazilija, anot užsieniečio, yra ne tik labai didelė, bet ir įvairi šalis. O kai kurie jos regionai gali būti itin pavojingi – gyventojams tenka pasisaugoti dažnų vagysčių, kurios gali būti įvykdomos nors ir vidury baltos dienos. Būtent tai jam tampa kontrastu su Lietuva.

„Mieste yra tokių vietų, kur aš neatsiliepiu į telefono skambučius gatvėje. Net jei tai darai, apsižvalgai, patikrini, esi atsargus.

Mes nelabai vaikštome pėsčiomis, tai nėra saugu. Mieliau važiuojame automobiliu, o jei yra naktis, nestojame prie raudono šviesoforo“, – apie savo gimtąjį miestą Resifę pasakojo pašnekovas.

Gyvendamas Lietuvoje jis spėjo suprasti, kad laisvė čia ir Brazilijoje yra suvokiama skirtingai. Tai sužinojo ne tik skaitydamas naujienas apie geopolitinę situaciją.

Kartu su draugais Ricardo šiemet dalyvavo Laisvės gynėjų dienos 35-mečio minėjime prie Seimo. Būtent čia, verčiant skaudžiausius šalies istorijos puslapius, jis turėjo progą pajusti vieningą Lietuvos žmonių širdžių plakimą.

O ir man pačiai ji smarkiau suspurdėjo besiklausant apie Ricardo pažintį su lietuviškumu.

„Man laisvė reiškia galimybę vaikščioti gatvėje su savo telefonu rankoje. Jums tai reiškia galimybę išlaikyti savo nacionalinę tapatybę, būti suverenia šalimi, būti savo tautos žmonėmis.

Aš tikrai tai labai gerbiu ir jau šiek tiek jaučiu. Nesu vienas iš jūsų, bet esu žmogus, kuris jumis žavisi“, – jausmų neslėpė pašnekovas.

Lietuvoje apsigyvenęs brazilas atrado ne tik saugumo jausmą: „Esu žmogus, kuris jumis žavisi“