Lietuvoje tokį produktą gamina jie vieninteliai: Aistė ir Edmundas iš JAV parsivežė išskirtinę verslo idėją

Tačiau apie viską nuo pradžių. Pas Aistę ir Edmundą Leonavičius užsukome, kai dar nė nekvepėjo pavasariu – pernai spalį. Rytas buvo žvarbokas, laukai pasidengę stora šerkšno skraiste.

Kaip ir dera miškininkų išsilavinimą turinčiai porai – jų sodyba atoki, įsiterpusi tarp laukinės pievos ir miškų.

Nusipirkę būstą Kaišiadorių rajone, nusprendė, kad kaime be nuosavų daržovių – niekaip.

„Pradėjome augintis spalvotas bulves. Sau pasakėme: geltona bulvė, oranžinė morka – neįdomu. Gi jų visur pilna. Pradėjome auginti mėlynas bulves, baltas, tamsiai mėlynas morkas. <...>

Moksliškai įrodyta, kad mėlynose bulvėse yra daug antocianino. Jo yra daug mėlynose daržovėse, uogose, o jis padeda kovoti net su vėžiu. Mėlyna bulvė netgi sveikesnė nei balta ar geltona. Esame iš savo spalvotų daržovių gaminę baltą mišrainę. Ji buvo tikrai ne balta, o net labai spalvota“, – vienas kitą papildydami kalba ūkio šeimininkai.

Edmundas rodydamas į ūkyje užderėjusias tamsiai mėlynas morkas prasitaria, kad jos idealiai tinka ir kiaušiniams marginti. Tai visiškai natūralus būdas išgauti tamsią spalvą.

Vieną po kitos jis laukuose rovė ir morkas. Jos taip pat neįprastų spalvų: baltos, geltonos. Būtent jos sudomino ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkus. Šie jas pasiėmė ištirti, ar jų maistinė vertė tokia pati kaip ir oranžinių giminaičių.

Šeimyna taip pamilo įvairiaspalves daržoves, kad jų sėklų ieškojo visur. Jas siuntėsi iš Jungtinių Valstijų, dairėsi Europoje.

Už 10–20 sertifikuotų pomidorų sėklų nepagaili ir 4 JAV dolerių. Panašiai atsieina ir morkų sėklos. Dabar jas siunčiasi ir iš Austrijos, Šveicarijos.

„JAV turi senųjų daržovių veislių sėklų banką ir Europoje tam tikrų sėklų rasti – sunku. <...> Už Atlanto tikrai galima surasti įvairių „perliukų“. Kalbant apie pomidorus, man svarbiausia yra skonis. Šios senos veislės nėra derlingos, ant vieno krūmo kabo po keturis-penkis pomidorus, bet jie – fantastiško skonio“, – tvirtina Edmundas.

Iš pradžių jiedu ryškiaspalves daržoves valgė tik patys, vėliau pradėjo formuoti krepšelius klientams.

„Iš pradžių buvome labai motyvuoti. Pažįstami ir draugai sakė – jūs tik auginkit, o mes pirksim. Manėme, kad su spalvotomis bulvėmis užkariausime Lietuvą“, – ūkininkavimo pradžią prisimena moteris.

Iš to entuziazmo pora penkiskart išplėtė daržą, pastatė didelį šiltnamį. Pirmas derlius buvo gausus – beliko tik viską pelningai parduoti.

Tačiau derlių surinkę jauni verslininkai iškart gavo šaltą dušą. „Vieniems kaimynė daržovių davė, kiti išvažiavo atostogų. Taip ir likome su daržovėmis stovėti. Jas perdirbome, nieko neišmetame. Greitai susidūrėme su realybe“, – apie sudėtingą verslo pradžią kalba Aistė.

Tačiau jiedu rankų nenuleido. Reklamavosi socialiniuose tinkluose, rinkdavo 15 kg daržovių kraitelius. Į juos dėjo cukinijas, patisonus, porus, pomidorus, agurkus, česnakus, svogūnus. Daržoves pristatydavo į Lietuvos didmiesčius pagal išankstinius užsakymus.

Vis dėlto po kelerių metų Aistė su Edmundu suprato, kad prekyba daržovėms – ne jiems. Pora pakeitė verslo kryptį: ėmė organizuoti edukacijas vaikams, šeimoms, norinčioms pamatyti iš arti gamtinį ūkį, pamatyti, kaip namuose kepama duona, ruošiami įvairūs pagardai.

Tačiau prieš kurį laiką besisvečiuodami už Atlanto, Aistė su Edmundu namo parsivežė dar vieną verslo idėją.

„Teko pasisvečiuoti JAV ir paragauti tikro brandinto, kokybiško klevų sirupo burbono statinėse. Aš į Edmundą pažiūrėjau ir nesusiturėjau: kodėl mes kažko panašaus negalime daryti tik iš beržų? Pradėjome domėtis, bandyti. Iš pradžių viskas atrodo paprasta, tereikia iš sulos išgarinti vandenį ir sukoncentruoti mineralus, cukrus. Bet kol sukūrėme galutinį produktą, užtrukome ketverius metus“, – atvirauja A. Leonaitienė.

Ir pati aplinka leidžia išpildyti sumanymą. Leonaičių sodybą kone iš visų pusių supa miškas, o beržų jame – itin gausu. Aistė neslepia, kad pavasaris – tikras darbymetis. Medžius tenka gręžti, statyti kibirus, rinkti sulą.

Miškininkai džiaugiasi, kad pamažu pavyko suburti ir ištikimų pirkėjų ratą. Tačiau Aistė pabrėžia nesiekianti pereiti prie masinės prekybos ir gamybos, mat šio produkto išeiga – labai maža.

Per metus pavyksta išgarinti 2 t beržų sulos, o iš tokio kiekio pagaminama tik 200 buteliukų. Taigi matematika paprasta – 100 ml sirupo buteliukui pagaminti prireikia net 10 l beržų sulos.

„Jaučiame pagarbą gamtai, mes neiname į kiekybę. Pavasaris mums – tikras darbymetis, būna išgręžta beržų, dėliojame kibirus. Lakstome ir renkame dvi-tris savaites pasiraitoję rankoves“, – šypsosi Aistė.

Pasiteiravus, ar Lietuvoje yra daugiau beržų sulos sirupo gamintojų, nei Aistė, nei Edmundas teigia negirdėję apie konkurentus. Kaišiadoriškiai mano, kad juos gali atbaidyti gana sudėtingas gamybos procesas.

„Visas procesas – lėtas ir ne toks paprastas. Be to, visus stabdo itin maža išeiga, nes produktas išeina gana brangus. Vieno buteliuko kaina – 20 Eur“, – dėsto Edmundas.

Pašnekovas anksčiau bandė išgarinti ir lietuviško klevų sirupo. Jo skonis gerokai skyrėsi nuo to, kurį pirko prekybos tinkluose. „Pirktinis klevų sirupas man primena degintą karamelę. O kai garinome klevų sulą lėtai, sirupo skonis man priminė gvazdikėlį, skonių – visa puokštė. Jei ne pardavimui, tai sau tikrai gaminsime ir klevų sirupą“, – sau pažadą davė E. Leonaitis.

Kaip vartoti beržų sulą – niekam nekyla klausimų, o kur naudoti beržų sirupą? Pasirodo, tamsaus gintaro spalvos sirupas tinka salotoms gardinti, lašišai, mėsai marinuoti, skaninti ledams, blynams, varškėčiams ar tiesiog šliūkštelėti į kavą.

„Jis puikiai dera su balzaminiu actu. Be to, labai skanu įsipilti į kefyrą, įsidėti uogų. Kiti deda į kokteilius. Yra tiek daug panaudojimo būdų... Svarbiausia – pasidėti matomoje vietoje ir naudoti ten, kur jis pakviečia. Tik kepti netinka, jo negalima kaitinti aukštoje temperatūroje“, – priduria Edmundas.

Tiesa, beržų sirupo Edmundas ragavo užsienyje. Nusistebėjo, kad jame buvo pridėtinio cukraus. „Jie tiesiog pagreitino visą procesą, bet suprastino kokybę. Ir kas iš to?“, – užsienio kolegų sprendimo nesuprato kaišiadoriškis.