Prieš kelerius metus iš JAV į Lietuvą plėtoti nekilnojamojo turto (NT) verslo su šeima persikėlęs P.Grigas atvirai pasakoja apie kelią nuo pirmųjų nuosavų verslų iki didelio masto infrastruktūros projektų, apie lyderystę, kuri remiasi ne kontrole, o pasitikėjimu, ir apie sprendimus, kurie kartais kainuoja brangiau, bet ilgainiui tampa svarbiausiu kapitalu.
Tačiau jis akcentuoja ir asmenines vertybes – šeimos vaidmenį, filantropiją, santykį su atsakomybe ir vidinį suvokimą, kad tikroji sėkmė matuojama ne tuo, ką sukaupi, o tuo, ką palieki po savęs.
– Kaip šiandien apibūdintumėte savo profesinį kelią – ar jis buvo nuosekliai suplanuotas, ar formavosi priimant momentinius sprendimus?
Susiję straipsniai
– Nuo šešiolikos metų dirbau sau – tai buvo 10-asis dešimtmetis, visiškai kitoks laikas, kitokia rinka ir kitokios galimybės.
Niekada neturėjau CV (gyvenimo aprašymo. – Red.). O tai reiškia, kad darbo vietą kūriausi pats.
Verslininkas planuoja tik viena – kad viskas vyks labai greitai ir greičiausiai visi planai dar ne kartą keisis taikantis prie gyvenimo. Matyti galimybes ir jomis pasinaudoti nėra veiksmas, kurį gali suplanuoti. Tai – ad hoc veiksmas.
– Kas jus atvedė būtent į nekilnojamojo turto plėtros verslą?
– Pradėjome nuo savo pačių įmonių pastatų.
Pastatėme gamybinį pastatą mūsų valdomai buitinės chemijos gamybos įmonei „Hi-Labs“, įgyvendiname „Kauno parko“ projektą ir jau baigiame statyti pirmąjį objektą – biurų pastatą, kuriame įsikūrė ir KRS biuras. Šalia projektuojame gyvenamųjų namų kvartalą.
Vėliau įsigijome ir pradėjome vykdyti gyvenamosios paskirties projektus Vilniuje ir Liepojoje (Latvija). Pamatę, kad galime tai puikiai daryti sau, nusprendėme, kad laikas pasiūlyti šias paslaugas ir kitiems.
– Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad norite ne tiesiog dirbti versle, o kurti didelio masto projektus?
– Tai natūrali asmeninio augimo dalis. Jeigu būčiau ėmęsis to, ko nemoku, pačioje pradžioje, greičiausiai būčiau sudegęs.
Tačiau patirtis auga, o atsakomybės niekada nebijojau. Todėl natūralu, kad kartu su įgūdžiais ateina ir mastas.
– Kokia buvo svarbiausia pamoka karjeros pradžioje?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad už savo pamokas verslininkas susimoka pats. Mano gyvenime jų buvo daug ir visos – „už milijoną“.
Jeigu rimtai, tiek karjeros pradžioje, tiek dabar man svarbiausia yra komanda – labai retai darbai padaromi vieno žmogaus.
Jei komandoje atsiranda bent viena silpna grandis, visas projektas tampa pažeidžiamas. Todėl labai anksti supratau, kad ego turi mokėti ilsėtis.
– Ankstyvame etape jums buvo svarbiau augimas ar reputacija?
– Yra du argumentai. Pirmas – vertybinis. Reputacija yra amžina vertė. Taškas.
Antras argumentas – praktinis. Verslininkas gali turėti pinigų arba jų neturėti. Gali būti mažas arba globalus.
Tačiau jei reputacija kliba, anksčiau ar vėliau tai atsilieps ir jo verslui. Todėl man paprasta gyventi tada, kai sutampa mano asmeninės vertybės ir verslo interesai.
– Nekilnojamojo turto sektorius dažnai vertinamas labai pragmatiškai. Kas jus šiame versle iš tikrųjų motyvuoja?
– Uostai ir oro uostai. Arenos ir vaikų darželiai. Centrinės miestų gatvės ir gyvenamieji kvartalai.
Mane motyvuoja tai, kad mes statome miestus ir šalies infrastruktūrą. Statome tai, kas liks mūsų vaikams.
Padedame Lietuvos miestams tapti patogesniems, saugesniems ir gražesniems. Man geresnės motyvacijos nereikia.
– Kuo, jūsų požiūriu, šiandien išsiskiria stiprus NT plėtotojas?
– Stiprus NT plėtotojas vakar, šiandien ir tikriausiai rytoj išsiskiria tuo, kad mato visumą. Mato ne pastatą, o infrastruktūrą. Ne objektą, o miestą. Ne darbą, o ateitį.
Tik taip galima tapti tuo, kuris keičia šalies ir miestų veidą. Tik taip galima keisti ne tik gyvenimo kokybę, bet ir kultūrą bei ekonomiką.
– Ar jau turime brandžią NT rinką Lietuvoje?
– Brandžią? Ne. Tačiau bręstančią – tikrai taip. Ir tas skirtumas labai svarbus.
Rinka skaidrėja, procesai profesionalėja, tačiau iki visiškos Vakarų Europos brandos dar trūksta stabilumo ir ilgalaikio planavimo kultūros. Vis dar yra per daug noro „greitai pastatyti ir pabėgti“.
Brandi rinka turi atmintį – ji moka mokytis iš klaidų, netoleruoja trumparegiškų sprendimų ir reikalauja standartų. Ji galvoja ne apie šiandienos pardavimus, o apie dešimtmečius į priekį.
Mes dar mokomės, tačiau daug greičiau, nei daugelis mano.
– O kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė klientų lūkesčiai?
– Radikaliai. Anksčiau pakako pastatyti. Šiandien reikia sukurti patirtį.
Klientas nebemoka tik už kvadratinius metrus – jis moka už tai, kaip jausis gyvendamas, dirbdamas, pirmą kartą įžengęs pro duris.
Žmonės ir verslai šiandien perka ne kvadratus, o infrastruktūrą, bendruomenę, energinį efektyvumą ir mobilumą.
Tai reiškia, kad mūsų darbas prasideda ne nuo brėžinio, o nuo klausimo: kaip žmogus čia gyvens?
– Geras projektas prasideda nuo skaičiavimo ar nuo vizijos?
– Nuo vizijos. Visada. Skaičiavimas be vizijos yra tik išlaidų suvestinė. Vizija be skaičiavimo – tik sapnas.
Tačiau labai svarbi eilės tvarka: pirmiausia – kodėl, paskui – kiek? Be vizijos pastatysi nuobodžią dėžutę. Be skaičių – bankrutuosi.
– Jūsų veikla dažnai siejama su itin aukštais standartais ir precizišku požiūriu į procesus. Iš kur tai atsiranda?
– Iš pagarbos savo garbės žodžiui ir klientui. Jeigu ką nors darai, daryk taip gerai, kaip tuo metu gali geriausiai.
Tarpininkavimas, aplaidumas ir vidutinybės manęs nedomina.
– Ar laikote save perfekcionistu?
– Ne. Perfekcionizmas dažnai tampa neišsprendžiama žmogaus problema. Aš esu žmogus, kuriam svarbu darbą atlikti tinkamai.
Perfekcionizmas kartais paralyžiuoja progresą. Perfekcionistas dvejoja, nes jam niekada nebūna pakankamai gerai. Aš einu toliau, nes žinau, kada yra pakankamai gerai.
Esu reiklus. Tačiau sveikas reiklumas sau ir komandai yra būtinas norint pasiekti rezultatą, kuris džiugina.
– Kokia yra riba, kurios versle neperžengiate net ir esant spaudimui?
– Teisėtumas ir mano asmeninis garbės žodis. Tai yra raudonos linijos.
Niekada nepriimčiau sprendimo, kuris sąmoningai kenktų žmogui – klientui, partneriui ar darbuotojui. Spaudimas ateina ir praeina, o reputacija lieka. Ir sąžinė – taip pat.
– Kaip organizacijoje kuriama kokybės ir atsakomybės kultūra?
– Tik asmeniniu pavyzdžiu. Gali prirašyti tūkstančius taisyklių, tačiau jei vadovas pats ieško, kaip „nukirsti kampą“, komanda darys lygiai tą patį. Niekas nepatikės standartu, kurį deklaruoji, jei jo nematys tavyje.
Kultūra nėra tai, kas parašyta ant sienos. Kultūra – tai, kaip elgiamasi tada, kai niekas nemato.
– Kiek svarbu vadovui pačiam matyti kiekvieną detalę?
– Vadovas turi matyti mišką, bet suprasti, kaip auga medžiai. Svarbu matyti, tačiau nebūtina visko valdyti. Tai labai svarbus skirtumas. Vadovas, kuris nesigilina ir neklausinėja, yra aklas.
Tačiau tas, kuris kontroliuoja kiekvieną detalę, ilgainiui sunaikins ir komandą, ir save.
– Maksimalizmas šiandien labiau padeda ar apsunkina?
– Apsunkina procesą, tačiau garantuoja rezultatą.
Man geriau sunkus ir įtemptas kelias su ramia sąžine pabaigoje nei lengvas pasivaikščiojimas su broku finale.
– Viešai minima, kad jūsų versle daug dėmesio skiriama teisiniam tikslumui ir procesų skaidrumui. Kodėl tai jums taip svarbu?
– Nes tai apsaugo visus – ir klientą, ir partnerį, ir mus pačius. Skaidrumas nėra poza. Tai – strategija. Verslas, kuris vengia aiškumo, dažniausiai tam turi priežastį. Mes neturime ko slėpti, todėl ir neslepiame.
Kai tavo rūsiai sausi, o pamatai tvirti, gali statyti dangoraižį.
Skaidrumas šiandien yra higiena, be kurios stambus verslas neegzistuoja.
– Ar šiuolaikiniame versle dar įmanoma laikytis griežtos vertybinės linijos?
– Ne tik įmanoma – būtina. Tie, kurie sako, kad versle vertybės neveikia, paprasčiausiai dar neišgyveno momento, kai būtent vertybės juos išgelbėjo.
Aš tokį momentą išgyvenau, todėl man tokio klausimo net nekyla.
Greiti pinigai mėgsta pilkąją zoną. Ilgaamžis verslas statomas tik ant aiškių vertybių.
– Kiek reputacija NT sektoriuje šiandien tampa konkurenciniu pranašumu?
– Informacija juda vis greičiau, o rekomendacijos sveria vis daugiau. Rinka maža – visi visus pažįsta.
Tavo vardas arba atidaro duris, arba jas užtrenkia amžiams.
– Ar teko priimti sprendimų, kurie trumpuoju laikotarpiu kainavo daugiau, bet ilgainiui pasiteisino vertybiškai?
– Nuolat. Atsisakyti projekto, nes partneris nekėlė pasitikėjimo. Atsisakyti pelno, nes sąlygos prieštaravo principams.
Ištaisyti net ir ne savo padarytą klaidą, prisiimti atsakomybę už force majeure aplinkybes – visa tai šiandien kainuoja pinigus, tačiau rytoj kuria pasitikėjimą.
– Kaip apibrėžtumėte skirtumą tarp agresyvaus augimo ir tvarios lyderystės?
– Agresyvus augimas klausia: kiek galiu pasiimti? Tvari lyderystė klausia: ką galiu sukurti? Abu gali augti greitai. Tačiau tik vienas iš jų veiks ir po dešimties metų.
Agresyvus augimas degina resursus ir žmones. Tvari lyderystė kuria sistemą, kuri gali augti nesukeldama infarkto visai organizacijai.
– Ką jums reiškia būti tarp rinkos lyderių?
– Atsakomybę. Lyderis formuoja standartą – savanoriškai ar ne. Jei esi matomas, žmonės stebi, kaip elgiesi. Tai ne privilegija, o pareiga.