Tik artėjant trisdešimtai pokalbio su Picasso minutei susivokiau, kad dar nebuvo akimirkos, kai pašnekovo rankose nematyčiau cigaretės. Dūmų kvapas spėjo tapti savaime suprantamu elementu, o ant stalo gulėjo jau trys nuorūkos.

Garsiai atkreipus į tai dėmesį Picasso nusišypsojo. Pasirodo, Jordanijoje – ten, iš kur jis ir atvyko – didžioji dalis gyventojų yra rūkantys.

„Ir jie rūko labai daug. Kai esi kūdikis, augi cigarečių dūmų apsuptyje, todėl priklausomybė susiformuoja labai anksti. Tau vieneri metai, mama laiko tave ant rankų, o virš tavo galvos rūko trys dėdės“, – su įpročiais supažindino į Lietuvą prieš septynerius metus atvykęs jordanietis.

Nors iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad Vilniuje, o dar tiksliau – Antakalnyje, jis gyvena kur kas ilgiau, mat gatvėje Picasso atpažįsta ir su juo pasisveikina ne vienas praeivis.

[[ge:lrytas:lrytas:42676293]]

Ir tam yra logiškas paaiškinimas – vos atsikraustęs į Lietuvos sostinę jordanietis šiame rajone atidarė barberinę.

„Visą dieną praleidžiu Antakalnyje. Jei nedirbu, vaikštau po apylinkes, stebiu, kaip žmonės žaidžia futbolą. Čia, Antakalnyje, pažįstu daug šeimų. Jiems reikia mano paslaugų, o man darbas teikia malonumą. Kirpdamas aš šoku“, – aistros darbui neslėpė jis.

Tiesa, barberinę Picasso turėjo ir Jordanijoje. Ten barberio profesija – itin populiari.

„Vienoje gatvėje gali būti dešimt barberių ir visi jie nori būti geriausi mieste.

[[ge:lrytas:lrytas:42695134]][[ge:lrytas:lrytas:42703867]][[ge:lrytas:lrytas:42626516]]

Reikia bendrauti su žmonėmis, visada šypsotis, būti laimingam. Barberis žmonėms turi suteikti geros energijos – net jei esate blogos nuotaikos, geriau šiek tiek atsitraukti nuo darbo, nuraminti protą ir vėl grįžti“, – patirtimi dalijosi Picasso.

Nustebsite ar ne, tačiau ten, iš kur kilęs pašnekovas, žmonės kirpykloje lankosi ir po du kartus per savaitę. Galbūt ir nereikėtų stebėtis – aiškėja, kad pasigražinti jordaniečiai suskumba ne tik prieš vestuves ar gimtadienius, bet ir prieš futbolo rungtynes.

„Vieni ateina pasidaryti šukuoseną, kiti – dėl procedūrų, treti – norėdami pasikirpti. Galvos plaukų kirpimas paprastai atliekamas kas dvi savaites ar kas mėnesį, o dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, barzdos kirpimo, formavimo ar šukuosenos, žmonės ateina kas dvi ar tris dienas“, – pasakojo barberis.

Panašu, kad lankydamiesi pas Picasso įpročius pakeitė ir patys lietuviai. Pašnekovas prisimena, kad vos atvykus į Lietuvą žmonės pas barberį užsukdavo sykį per mėnesį. Dabar daugelis ateina kas dvi savaites ar dešimt dienų. Ir net spėjo artimai susibičiuliauti.

[[ge:lrytas:lrytas:42754825]]

„Daug užsieniečių atvyksta čia ir skundžiasi, kad žmonės yra šalti. Tiesiog duok jiems laiko ir jie tave pamėgs – jiems reikia tave pažinti. Turiu keletą artimų klientų, su kuriais kalbamės tikrai asmeniškomis temomis, bet tai tik tarp manęs ir jo – viskas“, – savo sėkmės receptu bendraujant su lietuviais pasidalijo pašnekovas.

Nuo darbų atitraukė tik sūnus Gabrielius

Barberinė Antakalnyje – ne vienintelė visoje Lietuvoje. Iš viso Vilniuje veikia trys jordaniečio salonai, dar vienas – Kaune.

Tikėtina, kad skirtingu metu užsukus į kiekvieną jų sutiksite ir patį Picasso, kuris, kaip sako pats, be kirpimo savęs neįsivaizduoja. Kuriam laikui jį sustabdė tik pavasarį gimęs sūnus. O jį Picasso pavadino Gabrieliumi.

Ne paslaptis, kad norinčių dirbti šiame segmente šiandien tikrai netrūksta. Pats Picasso pasakojo per septynerius metus Lietuvoje apmokęs 28 kirpėjus, tarp kurių – tiek užsieniečiai, tiek lietuviai. Vis dėlto didžioji dalis jo barberinėse dirbančių darbuotojų yra atvykę iš užsienio.

„Aš esu toks žmogus, kuris nori, kad kirpykla dirbtų 12 valandų. Kai kurie lietuviai yra tikrai darbštūs, sunkiai dirba, o kai kurie dirba lyg karaliai. Užsieniečiai yra šiek tiek kitokie – jie nori augti, turėti pinigų, gerą gyvenimą ir juo mėgautis.

Visi mano darbuotojai bent šiek tiek kalba lietuviškai, bet jei įvyktų kas nors rimtesnio, lietuvis viską tvarko, kalbasi su manimi. Todėl man reikia, kad kiekvienoje kirpykloje dirbtų bent vienas lietuvis“, – savo sprendimą grindė Picasso.

Barberis iš Jordanijos sureagavo ir į lietuvių pastabas užsieniečių atžvilgiu. Tarp specialistų pasigirsta replikų, kad atvykėliai sukuria nesąžiningą konkurencinę aplinką siūlydami kirpimą už kur kas mažesnę kainą. Tačiau Picasso mano, kad pirmiausia reikėtų atsižvelgti į paslaugos trukmę.

„Aš imu 17 eurų už kirpimą, kiti kirpėjai ima, pavyzdžiui, 30 eurų. Bet pas kitus kirpėjus užtrukčiau valandą.

Plaukų kirpimas turi trukti ne daugiau kaip 25 minutes. Ir viskas. Jei nori daryti kaukę, masažą ar ką nors kito, tai užtruks valandą, bet tu užsiimsi kita veikla, o ne vien valandą kirpsi plaukus“, – dėstė pašnekovas.

Tiesa, viename iš Vilniuje esančių Picasso salonų klientui gali tekti palikti ir 150 eurų, tačiau tokia suma – ne tik už kirpimą. Jordanietis siūlo apsilankymą VIP kambaryje – čia lankytojas pasitinkamas su cigaru, konjaku, kava ar kitu gėrimu, jam atliekamas ne tik kirpimas, bet ir veido, galvos masažas bei kitos SPA procedūros.

[[ge:lrytas:lrytas:42754817]]

Nors tokios paslaugos savo klientą suranda, jordanietis neslepia – pradėti verslą Lietuvoje nėra lengva. Nuoma, komunaliniai mokesčiai, atlyginimai ir kiti mokesčiai Picasso slegia ne mažiau nei šiame sektoriuje dirbančius lietuvius. Vyras atviras – prieš dvejus metus jis patyrė 40 tūkst. eur7 siekiantį nuostolį.

„Žmonės Antakalnyje mano, kad esu tas turtuolis, kuris daug dirba ir krauna didelius pinigus. Bet jie nesupranta, kad aš tiek daug dirbu, jog galėčiau susimokėti visus mokesčius, nes esu vienas ir ketinu augti toliau“, – atviravo Picasso.

Žlugus verslui teko palikti Jordaniją

Į Lietuvą Picasso atvyko ne vienas – kartu su tėčiu. Jo tėvas – palestinietis, į Jordaniją atsikraustęs 1967 m. Ten vedė keturias žmonas ir, be Picasso, užaugino dar 10 vaikų. Beveik visa į Lietuvą atvykusio barberio šeima, įskaitant ir mamą, šiuo metu gyvena Jordanijoje.

„Iš tiesų mūsų šeima didelė. Bet tėtis suteikė mums viską, ko reikia gyvenimui. Dabar turime sunkiai dirbti, kad padėtume grąžinti bankui jo paskolą“, – apie šeimą pasakojo Picasso.

Pasirodo, Jordanijoje jo tėtis buvo sėkmingas verslininkas, vienas turtingiausių žmonių mieste, kuriame gyveno kartu su šeima. Jam priklausė šildytuvų gamykla, produkcija aprūpinusi beveik visą Artimųjų Rytų regioną – Iraką, Siriją, Jordaniją ir Palestiną.

Tėtis taip pat prekiavo akcijomis, tačiau po Rugsėjo 11-osios atakų akcijų rinka smarkiai nukrito ir buvo prarasti beveik visi pinigai.

„Jis kaip galėdamas bandė viską atkurti, tačiau nepavyko“, – pasakojo Picasso.

Kadangi tėtis turėjo draugų keliose Europos šalyse, gimė planas persikelti gyventi į vieną jų. Tarp galimų pasirinkimų buvo ir Lietuva. Kitos dvi šalys – Lenkija ir Vokietija.

Pats Picasso prisipažįsta, kad apie Lietuvą buvo girdėjęs tik gyvendamas JAV, tačiau tuo metu nežinojo, kur ši šalis yra. O galiausiai būtent Lietuvą tėtis ir pasirinko.

„Sakiau jam, kad jei kelčiausi į kokią nors šalį, nenorėčiau, kad tai būtų didelė šalis. Gyvenau Turkijoje, Vokietijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje – labai mėgstu vaikščioti, man reikia gamtos, ežerų, kad nebūtų daug žmonių.

Kai mieste yra daug žmonių, prasideda daug problemų. Mes turime tik 2,8 mln. gyventojų, bet įsivaizduokite Lietuvą, kurioje gyvena 10 mln. žmonių… Nebus jokios kontrolės“, – samprotavo pašnekovas.

Svajoja apie futbolo komandą

Įdomi detalė – nors Picasso jį vadina net ir patys tėvai, tikrasis jordaniečio vardas yra Munther Shabaneh. O taip pamėgtos pravardės istorija siekia dar universiteto laikus.

„Įgijau architektūros diplomą tam, kad išpildyčiau tam tikrą šeimos tradiciją baigti universitetą.

Kai studijavau architektūrą, viena inžinierė visada mane vadindavo ponu Picasso, nes aš labai mėgau piešti iš akies, o jie naudodavo trikampį įrankį. Dar aš mėgdavau keistas spalvas – mėlyną, violetinę. Nuo to laiko tai tapo mano vardu“, – šypteli pašnekovas.

Po studijų Picasso susipažino su savo buvusia žmona – su ja susituokė ir susilaukė dukters, kuriai šiandien yra dešimt metų. Vis dėlto pirmoji santuoka nesusiklostė, Picasso duktė kartu su mama liko gyventi JAV. O sūnaus Gabrieliaus mama į Vilnių atvyko iš Jordanijos.

Nors pats Picasso tėtis yra vedęs keturias žmonas, jordanietis sako jo pėdomis sekti neketinantis. Tačiau svajoja susilaukti daug vaikų.

„Draugavau su lietuvėmis, jos nori vieno ar dviejų vaikų. O aš noriu sukurti didelę šeimą. Nuo septynių iki dešimties vaikų, jei sukursiu futbolo komandą, bus puiku.

[[ge:lrytas:lrytas:42754824]]

Kai turi didelę šeimą, tai reiškia, kad niekada nebus sunkumų. Taip, iš pradžių, kai vaikai gimsta, bus sunku, bet vėliau jie padės vienas kitam, pasirūpins. Viską rasite tuose pačiuose namuose“, – samprotavo pašnekovas.

Picasso prasitarė, kad nors sulaukia pasiūlymų įsteigti verslą Tailande ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose, būsimą futbolo komandą vis dėlto norėtų kurti Lietuvoje.

„Iš visos širdies myliu Jordaniją, bet niekada nejaučiau, kad ji yra mano šalis. Ten gimėme, dirbome, mokėjome mokesčius, o jie laikė mus pabėgėliais.

Jei man nepatiktų Lietuva, būčiau ją palikęs seniai. Bet čia jaučiuosi kaip namuose“, – kalbėjo Picasso.

Žlugus šeimos verslui atvyko į Vilnių ir svajoja apie futbolo komandą: kaip Antakalnis pamilo barberį iš Jordanijos (1)