Vienas tokių pavyzdžių – ACME grupės įkūrėjas Tomas Palšis, kurio pirmosios verslo pamokos prasidėjo ne biure, o su bendraminčiais studentais devyniasdešimtųjų Kaune. Iš 1993-iaisiais studentų pradėtų anglų kalbos kursų išaugusi įmonė šiandien vienija daugiau nei 30 bendrovių, veikiančių technologijų, kino, energetikos ir kitose srityse.
Prie kitokio požiūrio į profesinį kelią ragina pažvelgti ir verslininkas, statybų ir infrastruktūros bendrovės KRS vadovas Paulius Grigas. Jo teigimu, žmogaus gebėjimą kurti vertę geriausiai parodo ne dokumentai, o tai, ką jis sugeba padaryti praktiškai. „CV rodo, kur buvau. Objektai rodo, ką pastačiau“, – sako jis.
Gyvenimo universitetas prasidėjo turguje
Susiję straipsniai
Verslininkai neretai prisimena knygas, mentorius ar studijas, padėjusias žengti pirmuosius žingsnius.
Tačiau T. Palšio verslo pamokos prasidėjo gerokai anksčiau – kasdienėse situacijose, kur reikėjo pačiam pastebėti galimybes, prisiimti riziką ir suprasti prekybos subtilybes.
„Mano verslo universitetas buvo gyvenimas. Dar būdamas paauglys nuolat užsiimdavau įvairiais mažais verslais.
Su draugu norėjome nuvažiuoti atostogauti į tuometinį Krymą, todėl prisipirkome cigarečių ir jas pardavinėjome Jaltoje. Kitą kartą kažką nuveždavau į Maskvą ir parduodavau ten.
Pirkdavau iš jūreivių „Sony“ ir „Panasonic“ reklaminius katalogus po rublį, o Kauno turguje juos parduodavau po tris ar penkis. Visa esmė buvo labai paprasta – pamatyti galimybę, kažką nupirkti pigiau ir parduoti brangiau.“
Pasak jo, nebuvo vienos dienos, kai jis būtų nusprendęs tapti verslininku.
„Jei atsigręžiu atgal, nuo kokių penkiolikos metų iki pat ACME įkūrimo nuolat kažkuo užsiimdavau. Būtent tie maži verslai vedė ten, kur esu šiandien.“
P. Grigo profesinis kelias taip pat prasidėjo labai anksti – verslą jis pradėjo būdamas šešiolikos ir sako niekada nedirbęs samdomu darbuotoju.
„Buvau labai organiškas antrepreneris ir šešiolikos galvojau ne kad „dabar dirbsiu sau“, o „ką dabar dirbsiu.“
Ankstyvi metai išmokė paprastų dalykų, kurių vėliau niekas neatšaukė. Jei pažadėjai – padarai. Jei suklydai – atsiprašai. Ir prisiimi atsakomybę. Jei ko nemoki – klausi ir mokaisi, o ne apsimeti visažiniu.
Skamba banaliai, bet visa tai tampa labai konkretu, kai reikia mokėti algas žmonėms ir nebėra kam permesti atsakomybės.
Iš mano ankstyvųjų projektų, pavykusių ir nepavykusių, atėjo suvokimas, kad atsakomybė nėra abstrakcija. Ji, dažniausiai, turi vardą, pavardę ir sąskaitos numerį.“
Verslą kūrė ne planai, o galimybės
Pasak T. Palšio, pirmoji įmonės veikla neturėjo nieko bendra nei su elektronika, nei su tarptautine prekyba.
„Mes keturiese įkūrėme ACME, bet pats pirmasis mūsų verslas buvo anglų kalbos kursai. Aš rūpinausi reklama, dėjau skelbimus į laikraščius, du partneriai dirbo mokytojais.
Pirmasis samdomas žmogus buvo mano žmona – ji priiminėjo žmones ir tvarkė sutartis. Viskas augo labai natūraliai.
Tai buvo galimybių laikotarpis. Visur buvo kainų skirtumai – galėjai vienur nupirkti, kitur parduoti. Lygiai taip pat galėjome prekiauti padangomis, kava ar imtis visai kitokių paslaugų.
Nebuvo vieno aiškaus plano, kad štai dabar kursime būtent tokią įmonę. Daug ką nulėmė aplinkybės. Kartais pagalvoju, kad galėjome pakrypti visai kita kryptimi. Toks savotiškas drugelio efektas – vienas sprendimas nuveda viena linkme, kitas būtų nuvedęs visai kitur“, – teigia verslininkas.
P. Grigui toks požiūris į profesinį kelią taip pat artimas. Jis sako niekada neturėjęs momento, kai būtų nusprendęs „dabar pradėsiu dirbti sau“.
„Niekada nebuvau kitoje rašomojo stalo pusėje. Tai turi minusų – ne visada supranti, kaip iš vidaus veikia didelė organizacija, kur tu esi vienas iš tūkstančio. Nežinai, kas yra taip dažnai linksniuojamas „korporatyvas“.
Bet turi ir vieną didelį pliusą: jei rytoj kažkas nepavyks, neieškosi kaltininko struktūroje. Nes struktūrą sukūrei pats.“
Pamokos, kurių neišmoksi universitete
Verslo pradžia abiem reiškė nuolatinį mokymąsi iš situacijų, kurių nebuvo galima numatyti.
„Tuo metu daug ko paprasčiausiai nežinojome. Pavyzdžiui, net nežinojau, kad egzistuoja PVM ar kad importuotas prekes reikia išmuitinti.
Atvažiavo vilkikas, prekes išsikrovėme, dalį jų pardavėme, o tada kažkas paklausė: „O jūs jas išmuitinote?“ Paaiškėjo, kad ne. Likučius sukrovėme į tėvo „Nivą“ ir vežėme į muitinę. Taip ir mokėmės – ne iš vadovėlių, o darydami“, – pasakoja T. Palšis.
Panašių situacijų buvo ne viena.
„Pamenu, eksportavome prekes į Rusiją ir pasamdėme sunkvežimį. Atvažiuojame į muitinę, o muitininkas žiūri ir sako: „Kaip jūs čia važiuosite? Vienų durų nėra.“
Tada supranti, kad gyvenimas paruošia visokių netikėtumų, apie kuriuos niekas nepapasakoja.“
Tačiau būta ir gerokai rimtesnių išbandymų. Tuo metu verslas Kaune buvo neatsiejamas nuo reketo.
„Pamenu, sėdžiu prie savo stalo, ateina du vyrai su odinėmis striukėmis. Vienas atsisėda ant stalo ir klausia: „Kas tave saugo?“ Net nesupratau, ką atsakyti.
Vėliau prisiminiau vieną pažįstamą, kuris galėjo padėti, paskambinau jam ir jis tą situaciją išsprendė. Galiausiai vienam iš tų žmonių net nupirkome mobilųjį telefoną įmonės vardu ir kelerius metus mokėjome abonentinį mokestį. Tokia buvo to meto realybė.“
P. Grigas praktikos svarbą vertina panašiai, tačiau pabrėžia skirtumą tarp žinių ir gebėjimo jas panaudoti.
„Nesakau, kad formalus išsilavinimas beprasmis – jo pats turiu nemažai ir esu jam dėkingas. Bet žinių ir gebėjimo jas paversti veiksmu ar produktu skirtumas yra didžiulis.
Diplomus galima kaupti visą gyvenimą, bet vieną kartą tenka atsistoti prieš klientą, kuris nori rezultato per konkretų terminą už konkrečius pinigus. Tada ir išaiškėja, ką iš tikrųjų moki. Praktika – vienintelė vieta, kur tas skirtumas matomas.“
Ar karjerai būtinas tradicinis kelias?
Abiejų verslininkų istorijos rodo, kad tradicinis karjeros kelias nėra vienintelis būdas pasirengti vadovauti ar kurti įmonę.
Tačiau P. Grigas pabrėžia, kad svarbiausia čia net ne tai, ar žmogaus kelias buvo tradicinis.
„Svarbu, ar žmogus yra buvęs situacijoje, kur nėra kam permesti sprendimo. Kai turi apsispręsti pats, dažnai dar nežinodamas visų atsakymų, galvoje kažkas persijungia. Pradedi kitaip matyti riziką, kitaip skaičiuoti laiką, kitaip vertinti žmones.
Tai galima patirti ir universitete ar dar anksčiau, jei gyvenime patenki į „teisingą“ situaciją. Ir galima nepatirti dešimtmečius sėdint solidžioje pareigybėje, kur vadovavimas formalus ir realiai nebeliko krizinių sprendimų.
Klausimas čia ne apie diplomą. Klausimas – ar kada nors buvai akis į akį su problema, kurios negalima atidėti.“
T. Palšis pasakoja, kad jo požiūrį į žmonių vertinimą formavo ir patirtis universitete.
„Kadangi pats buvau labai aktyvus studentiškoje veikloje – universitete įkūriau savo fakulteto studentų atstovybę, prisidėjau prie įvairių organizacijų kūrimo – man visada imponavo aktyvūs žmonės.
Nebuvo taip svarbu, kokį pažymį jie gavo ar kur dirbo. Daug svarbiau buvo matyti, kad žmogus kažką organizavo, dalyvavo studentų veiklose, sportavo, kūrė projektus. Tokie žmonės dažniausiai ir darbe nebūna linkę sėdėti sudėję rankų.
Daug dabartinių kolegų pažįstu dar nuo studentiškų laikų. Juos vienijo ne tai, kad turėjo įspūdingus CV, o tai, kad buvo aktyvūs.“
Leisti augti – leisti klysti
P. Grigui svarbus ne pats CV faktų sąrašas, o tai, ką žmogus iš tiesų yra padaręs.
„CV rodo, kur buvau. Objektai rodo, ką pastačiau. Kas apie mane pasako daugiau? Tiesiog tai skirtingi dalykai.“
Jo manymu, praktika geriausiai parodo, kaip žmogus elgiasi susidūręs su realia atsakomybe.
„Diplomus galima kaupti visą gyvenimą, bet vieną kartą tenka atsistoti prieš klientą, kuris nori rezultato per konkretų terminą už konkrečius pinigus. Tada ir išaiškėja, ką iš tikrųjų moki.“
Šis požiūris svarbus ir auginant jaunus specialistus. Žmogui reikia suteikti galimybę priimti sprendimus dar tada, kai klaida nėra pernelyg brangi.
„Statybose tai matome kasdien. Jei jauno inžinieriaus neišleisite į objektą, jis ir po penkerių metų vis dar bijos priimti savarankiškus sprendimus. Reikia leisti klysti tada, kai klaida dar nekainuoja per brangiai.“
Tą patį principą jis mato ir vaikų sporte. KRS remia vaikų krepšinį penkiose Suvalkijos ir Dzūkijos savivaldybėse, tačiau, pasak P. Grigo, svarbiausia čia ne būsima sportinė karjera.
„Ne todėl, kad iš jų būtinai užaugs sportininkai, bet todėl, kad ten išmoksta pralaimėti, atsistoti, nusivalyti prakaitą ir ašaras ir... bandyti dar kartą. Versle veikia lygiai tas pats mechanizmas. Tik salė daug didesnė. Ir žiūrovai piktesni“, – teigia KRS vadovas.
Ne kiekviena sėkmė prasideda nuo CV
T. Palšis prisimena ir vieną atranką, kuri ypač gerai iliustruoja jo požiūrį.
„Prieš maždaug dešimtmetį ieškojome žmogaus vadovauti vienai iš grupės įmonių. Vykdėme įprastą atranką: plaukė CV, vyko pokalbiai su kandidatais.
Tada viena mūsų darbuotoja pasakė: „Pažįstu gerą bachūrą, tik jis CV nesiųs.“ Iš pradžių man tai nepatiko – galvojau, turi būti tvarka, visi turi dalyvauti vienodomis sąlygomis.
Tačiau paaiškėjo, kad kandidatas tuo metu dirbo banke ir nenorėjo, jog pasklistų žinia apie darbo paieškas. Vietoje gyvenimo aprašymo jis pasiūlė tiesiog susitikti.
Pasikalbėjome vieną, antrą kartą. Patiko. Šiandien jis jau dešimt metų vadovauja mūsų įmonei.“
Ši istorija, pasak T. Palšio, gerai parodo, kodėl CV negali tapti vieninteliu žmogaus vertinimo kriterijumi. Kartais svarbiausia informacija atsiranda ne dokumente, o pokalbyje.
P. Grigas į tai žvelgia iš kitos pusės – jo manymu, jaunam žmogui, turinčiam konkrečią idėją, nereikėtų dirbtinai laukti, kol CV taps įspūdingas.
„Pradėk kažką. Nesvarbu, ar tai mažas dalykas, ar dar mažesnis. Ne todėl, kad „kažką daryti“ tai romantiška: tik pradėjęs pamatysi, ką iš tikrųjų sugebi ir ko tau trūksta. Idėja galvoje neturi vertės, kol jos nebandai realizuoti.
Neklausyk mentorių nuo scenos ar iš socialinių tinklų. Susirask žmogų, kuris jau yra padaręs tai, ką tu dar tik bandai; ir prašyk jo pusvalandžiui atsisėsti su tavimi.
Nesivelk į palyginimus su kitais; lygiuokis su savimi pačiu prieš metus – bus naudingiau.“
O svarbiausia, jo manymu, nelaukti momento, kai pagaliau pasijusi visiškai pasiruošęs: „Tas „pilnatvės“ jausmas ateina jau einant, ne prieš startą.“