Nesėkmė šiame sektoriuje dažnai suvokiama labai skirtingai. Lietuvoje bankrotas vis dar neretai tampa tarsi galutiniu įvertinimu – ženklu, kad žmogui nepavyko. Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose į nesėkmingai pasibaigusį verslą dažniau žiūrima kaip į vieną iš rizikos scenarijų: patirtį, iš kurios galima pasimokyti ir bandyti dar kartą.
Kodėl skiriasi šie požiūriai ir ką verslui duoda galimybė atsitiesti?
Nesėkmės pamokas parsivežė iš JAV
Susiję straipsniai
Statybų bendrovės KRS vadovas Paulius Grigas į verslo nesėkmę žiūri ne vien teoriškai – šiandien jis vadovauja Lietuvoje veikiančiai įmonei, kuri įgyvendina įvairius statybų projektus.
Prieš tai net 14 metų P. Grigas dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kūrė ir augino verslus.
„Kryptį versle retai keiti savo paties iniciatyva. Dažniau ją tau pakeičia pasikeitusi rinka, nuo tavęs nepriklausančios aplinkybės arba vienas partnerio telefono skambutis, kuris sako: aš galvoju kitaip.“
Grįžęs į Lietuvą, P. Grigas rado ją gerokai pasikeitusią.
„Lietuva nebebuvo ta pati šalis, iš kurios išvažiavau. Patirties, gautos JAV, nereikėjo iš naujo įvertinti, bet reikėjo iš naujo įvertinti kontekstą, kuriame ji nuo dabar veiks.
Pirmus mėnesius daugiau klausiau kitų, nei kalbėjau. Kas pasikeitė rinkoje, ką dabar reiškia normalus projekto tempas, kaip Lietuvoje priimami sprendimai“, – prisimena pašnekovas.
Jis pabrėžia: „bijoti pradėti pasikeitus aplinkybėms tikrai nereikia. Reikia bijoti nuomonės, kad Lietuva stovėjo vietoje, kol tavęs nebuvo.“
Kas slypi už sunkumų
Tačiau pasikeitusi aplinka verslui nebūtinai reiškia vieno konkretaus projekto ar įmonės problemą. Lietuvos verslui pastarieji metai nėra lengvi – apie veiklos stabdymą ar bankrotą praneša skirtingų sektorių įmonės.
Pasak nemokumo administratoriaus Gintaro Adomonio, šių situacijų nereikėtų vertinti kaip pavienių įmonių nesėkmių – verslą vienu metu veikia keli ekonominiai ir geopolitiniai veiksniai.
„Man atrodo, kad dabartinė situacija versle yra susijusi ne su vienu kažkokiu faktoriumi. Gyvename visai kitokioje geopolitinėje situacijoje nei prieš kelerius metus.“
Pasak jo, verslui svarbūs ne tik ekonominiai rodikliai, bet ir žmonių nuotaikos bei lūkesčiai.
„Kai atsiranda daugiau neapibrėžtumo, kai žmonės pradeda atsargiau vertinti savo finansus, natūraliai mažėja vartojimas. Ir tada pirmiausia tai pajunta tokie sektoriai kaip restoranai, pramogos, įvairios paslaugos“, – teigia jis.
Kaip pabrėžia ekspertas, prie bendro ekonominio fono prisideda ir geopolitinė situacija.
„Kai valstybė daugiau dėmesio ir lėšų skiria gynybai, tai taip pat yra bendro ekonominio konteksto dalis. Tačiau nereikėtų ieškoti vienos priežasties – verslą dabar veikia daug skirtingų veiksnių.“
Verslai pagalbos dažnai kreipiasi per vėlai
Nemokumo specialistas pastebi, kad viena didžiausių problemų – verslininkai dažnai laukia per ilgai, tikėdamiesi, kad situacija pagerės savaime.
„Verslininkai bando išgyventi patys. Jie galvoja: dar palauksime, gal situacija pasikeis, gal atsiras naujų klientų, gal pagerės pardavimai. Ir dažnai į pagalbą kreipiamasi tada, kai problema jau būna labai įsisenėjusi.“
Toks elgesys yra žmogiškas – pripažinti sunkumus nėra lengva.
„Žmogus visada tikisi, kad pavyks. Ir tai yra natūralu – niekas nenori pripažinti, kad situacija blogėja. Bet kartais tas laukimas kainuoja labai daug“, – teigia G. Adomonis.
Anot jo, kuo anksčiau pastebimos problemos, tuo daugiau galimybių jas išspręsti.
„Kai jau ateinama į situaciją, kur praktiškai nelieka pasirinkimų, tada ir pagalbos galimybės yra daug mažesnės“, – sako jis.
Bankrotas Lietuvoje dažnai suvokiamas kaip gėda
Pasak G. Adomonio, viena priežasčių, kodėl verslai delsia kreiptis pagalbos, yra visuomenėje išlikęs neigiamas požiūris į bankrotą.
„Manau, kad dalis stereotipų apie bankrotą Lietuvoje ateina iš posovietinio laikotarpio patirčių. Pas mus ilgą laiką buvo labai stiprus įsitikinimas, kad stabilumas yra svarbiausia, o bet koks nukrypimas vertinamas neigiamai.
Dažnai galvojama, kad jeigu įmonė bankrutavo, vadinasi, kažkas buvo nesąžininga, kažkas kažką padarė blogai. Bet realybė kitokia.
Bankrotas savaime nereiškia nesąžiningumo. Verslas yra rizika. Bet kokia veikla turi savo rizikas – gali pasikeisti rinka, gali pasikeisti vartotojų elgesys, gali atsirasti išoriniai veiksniai, kurių žmogus negali kontroliuoti“, – aiškina nemokumo administratorius.
G. Adomonio nuomone, būtina atskirti nesėkmę nuo tyčinio netinkamo elgesio.
„Situacija labai dinamiška. Gali pasikeisti geopolitinės aplinka, rinka, vartotojų elgesys ar atsirasti kiti išoriniai veiksniai, kurių žmogus negali kontroliuoti. Kartais nesėkmė yra tiesiog vienas iš verslo etapų.“
Sunkiausia laiku sustoti
Tai, ką nemokumo specialistas mato jau susiformavusioje krizėje, P. Grigas patyrė iš kitos pusės.
Verslininkas prisimena, kad valdant projektus JAV yra buvę situacijų, kai dėl vieno sprendimo ar kardinalių rinkos pokyčių teko iš esmės persvarstyti tai, kas iki tol veikė.
„Kai mano JAV projektuose aviakompanijos vienu sprendimu uždarė mūsų distribucijos kanalą arba kai lojalumo rinka ėmė trauktis dviženkliais skaičiais per metus – teko tai išmokti skubiuoju būdu.
Šiandien turi komandą, turi klientus, turi pasitvirtintus planus ir motyvuotus augimo grafikus – ir staiga supranti, kad nuo rytojaus sistema, kurioje jauteisi kaip namie, jau nebe ta.“
P. Grigo manymu, verslo atsparumas nėra vien gebėjimas bet kokia kaina tęsti pradėtą kelią.
„Man sunkiausias sprendimas – ne kada ir kaip startuoti, o kada sustoti. Suprasti, kad toliau kelio nebėra.
Antra pamoka – vakarykštės nesėkmės pasakojimas turi vertės tik jei nesustojai ir dabar į tai žiūri iš perspektyvos. Darbų sąrašas nenutrūko. Antraip tai tik liūdnas pasakojimas. Į KRS grįžau su abiem, gerai išmoktomis pamokomis.“
Iš JAV verta perimti kitokį požiūrį į nesėkmę
Skirtingas požiūris į bankrotą atsiskleidžia pažvelgus į Jungtinių Amerikos Valstijų praktiką. Ten nemokumas dažniau suvokiamas ne kaip galutinis verslininko įvertinimas, o kaip viena iš verslo rizikų.
„Tai nereiškia, kad žmogui viskas atleidžiama ar kad nėra atsakomybės. Ten taip pat yra pasekmės – kredito istorija, finansavimo galimybės ir kiti dalykai. Bet pats požiūris yra kitoks – žmogus, kuris kartą patyrė nesėkmę, nėra automatiškai nurašomas. Jam paliekama galimybė bandyti dar kartą“, – sako G. Adomonis.
P. Grigas siūlo į šį skirtumą pažvelgti plačiau – jo manymu, svarbu ne tik visuomenės požiūris į nesėkmę, bet ir realios galimybės po jos grįžti į rinką.
„Šis kultūrinis skirtumas piešiamas šiek tiek per ryškiai. JAV taip pat yra žmonių, kuriuos viena verslo nesėkmė nubloškia į nepavydėtiną padėtį. Skirtumas galbūt mažiau kultūrinis, daugiau infrastruktūrinis.
Jie turi antrą teisinį šansą – bankroto teisė leidžia iš tikrųjų verslą pradėti iš naujo. Antrą finansinį šansą – rizikos kapitalas priima, kad dalis investicijų nepavyks; tai jų verslo modelis, o ne katastrofa.
Ir antrą socialinį šansą – žmonės persikelia iš vienos valstijos į kitą dėl galimybės iš naujo pabandyti, ir tai yra ne trauma, o kasdienybė. Mano manymu, Lietuvoje visi trys šie šansai veikiau teoriniai nei praktiniai.“
Verslininko teigimu, diskutuojant apie verslo nesėkmes svarbu kalbėti ne tik apie visuomenės požiūrį.
„Klausimas labiau ne ar toleruojame nesėkmę, o ar sukūrėme sistemą, kuri leidžia po jos toliau aktyviai ir be gėdos pojūčio veikti. Pirmoji klausimo dalis – kultūra. Antroji – verslo mechanika. Ir mums reikia daugiau dirbti su antrąja.“
Ragina matyti anapus augimo
Pasak G. Adomonio, viena dažniausių klaidų – planuojant verslą galvoti tik apie sėkmingiausią scenarijų ir neįvertinti rizikų.
„Verslas dažnai kuriamas su dideliu optimizmu – ir tai yra gerai, nes be tikėjimo savo idėja nieko nepadarysi. Bet kartu reikia turėti ir realistišką planą.
Verslininkai turėtų numatyti ne tik augimo galimybes, bet ir sudėtingesnius scenarijus. Kas bus, jeigu pardavimai sumažės, jeigu atsiras papildomų išlaidų, jeigu rinkoje kažkas pasikeis“, – įspėja nemokumo administratorius.
Svarbiausia – nelaukti paskutinės minutės.
„Kuo anksčiau pastebi problemą, tuo daugiau galimybių ją išspręsti. Kartais verslą galima išgelbėti, kartais galima sumažinti nuostolius, bet tam reikia veikti laiku“, – pabrėžia ekspertas.
P. Grigo teigimu, verslo atsparumas reikalingas ne tik tada, kai rinką sukrečia krizė. Kartais didžiausias išbandymas ateina tuomet, kai pirmasis entuziazmas jau išblėsta, o rezultato dar nematyti.
„Iš savo patirties išskirčiau tą, kurios paprastai niekas neįvardija – nuobodulio toleranciją. Idėją sugalvoja daugelis. Jaučia rinką – taip pat daugelis. Nuobodulį ištveria retas.“