Restorano virtuvėje su keliomis virėjomis, įsigijęs rankinę įrangą Lenkijoje, jis pradėjo gaminti garstyčias ir krienus.
Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo stiprių tokių produktų gamintojų – rinka tik kūrėsi, prekių trūko, todėl beveik viską, ką pagamindavai, galėdavai parduoti. Verslas sekėsi. Po kurio laiko pradėta gaminti ir padažus.
Kaip šiandien pasakoja „Jovaigės“ vadovas Tomas Osencovas, viskas ėjosi neblogai, tačiau į rinką atėjo tokie dideli žaidėjai kaip Norvegijos „Orkla“ koncernas. „Rinkoje pradėta žaisti pagal visai kitokias taisykles“, – sakė T. Osencovas.
Lietuvių netradiciniai gaminiai keliauja net į Prancūziją: apsaugo namus nuo termitų
Kai iš Palangos įmonė persikėlė į Vydmantus Kretingos r., čia įrengus cechą pradėta gaminti konservuotas daržoves. Tuo metu tarp prekės ženklų jau minėtas ir „Jovaigės“ pavadinimas.
Tačiau tikroji sėkmės istorija dar laukė.
Apie burokėlius pagalvojo prie Reino
Maždaug prieš dvidešimt metų įmonės įkūrėjas pirmąjį kartą nuvyko į tarptautinę maisto pramonės parodą „Anuga“ Vokietijoje.
Susiję straipsniai
Jis yra pasakojęs: „Sėdžiu prie Reino ir galvoju: graikai pardavinėja alyvuoges, italai – konservuotus pomidorus. O ką mes Lietuvoje turėtume gaminti, kad tai būtų iš tikrųjų mūsų produktas, paremtas tradicijomis, geografija ir tuo, kuo galime išsiskirti?“
Mintį pakišo ten pat, parodoje, pamatytos technologijos – tuo metu prancūzai jau buvo pradėję gaminti vakuumuotus burokėlius. Iš Vokietijos V. Vaigauskas grįžo nusipirkęs nedidelį vakuumavimo aparatą.
Pabandė burokėlius termiškai apdoroti – eksperimentas pavyko: Lietuvos parduotuvėse pasirodė vakuumuoti virti burokėliai.
Žmonėms toks gaminys patiko: buvo patogu – nereikėjo valandų valandas patiems virti burokėlių, be to, produkto galėjai nelaikyti šaldytuve. Tai sykiu buvo ir naujovė, ir produktas, kuris Lietuvoje turi gilias tradicijas – burokėliai nuo seno yra mūsų mitybos ir žemdirbystės kultūros dalis.
„Pirmieji ūkininkai, su kuriais dirbome, sovietmečiu buvo agronomai kolūkiuose. Jie pasakojo, kaip burokėliai iš Lietuvos vagonais vežti net iki Sibiro.
Ir dabar visi mūsų ruošiami burokėliai užauginti Lietuvoje“, – naujienų portalui Lrytas pasakojo T. Osencovas.
Tiekia vos trys burokėlių augintojai
Bendradarbiavimas su ūkininkais, jo teigimu, kritiškai svarbus. Kai prieš gerus 15 metų įmonė pasirinko kryptį verslui vystyti, suvokė, kad be stiprių, į inovacijas investuojančių ūkininkų nieko nepadarys.
Šiandien „Jovaigė“ dirba su trimis tiekėjais.
„Pavyzdžiui, Ispanijoje perdirbėjai dirba su šimtais ūkininkų, nes tokia jų ūkių struktūra: vienas augina 10 hektarų, kitas – 5, o įmonės produkciją superka iš daugybės smulkių augintojų. Tačiau jos atlieka ir didelę dalį darbų už ūkininkus – tiekia sėklas, konsultuoja.
O mes visada sakėme, kad patys nenorime užsiimti žemės ūkiu“, – naujienų portalui Lrytas kalbėjo įmonės vadovas.
Pašnekovas aiškino: žemės ūkyje labai svarbu lauko dydis, mat turėdamas 30, 40 ar net 100 hektarų lauką, ūkininkas gali dirbti kitokia technika, todėl visai kitoks jo efektyvumas.
Anot T. Osencovo, su ūkininkais ne šiaip sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis – mažiausiai penkeriems metams į priekį aptariama bendra vizija. Galbūt reikia daugiau auginti britų pamėgtų mažų burokėlių? O gal labiau atsižvelgti į didžiųjų prekybos tinklų reikalavimus, kai standartinėje pakuotėje turi tilpti trys ar keturi burokėliai, sveriantys apie 500 gramų.
„Viskas prasideda nuo sėjos – nuo tankumo, nuo sudygimo, nuo laistymo“, – sakė pašnekovas.
Beje, kaip aiškino „Jovaigės“ vadovas, burokėlių augintojai šiaurės regione turi pranašumą prieš Pietų Europos šalis: mūsų sezonas ilgesnis – augalai ilgiau kaupia saulę, o juose esantis cukrus geriau laikosi saugyklose iki pavasario, todėl burokėliai skanesni.
200 skirtingų etikečių
Šiandien įmonė gamina produkciją maždaug 200 skirtingų privačių prekės ženklų. Lietuvos rinka sudaro tik apie 10–15 proc. – didžioji dalis produkcijos keliauja į užsienį. Ne tik į Europą, bet ir į Japoniją, Naująją Zelandiją.
„Jovaigės“ burokėlius ragaujantys italai vargiai žino, kad daržovė atgabenta iš Lietuvos, nes čia produkcija parduodama su kitu prekės ženklu.
Kaip pasakojo pašnekovas, kažkiek burokėlių italai augino, tačiau dėl žemės stygiaus nesilaikė sėjomainos, tad buvo nualintas dirvožemis. Be to, ten itin sudėtinga situacija su ligomis, kenkėjais, todėl dalis augintojų tokios veiklos atsisakė. Užtat lietuvių pagaminti burokėliai užima 60 proc. Italijos rinkos.
„Italijai jaučiu ypatingą sentimentą, nes tai buvo pirmoji šalis, kuri mumis patikėjo ir leido patekti į Vakarų Europos rinką“, – sakė T. Osencovas ir papasakojo istoriją apie tai, kaip lemtingas susitikimas atvėrė kelią į Europą.
2009 m. nuskridęs į parodą Berlyne Vokietijoje pašnekovas užmezgė pokalbį su žmogumi iš Pietų Italijos. Šis žinojo ir Algirdą Brazauską, ir Vytautą Landsbergį.
„Įsišnekėjome – papasakojo, kaip Europoje veikia rinka, kas yra pagrindiniai gamintojai. Jis pasakė: „Aš jus labai gerbiu – po tiek metų okupacijos bandote kažką sukurti.“ Šis žmogus iš Neapolio mums davė galimybę – tapti trečiaisiais jo tiekėjais po ispanų ir prancūzų“, – prisiminė T. Osencovas.
O štai japonai dar tik pratinasi prie lietuviškų burokėlių. Bet įmonė, su kuria dirba „Jovaigė“, dėlioja dešimties metų planą, kaip juos išpopuliarinti. Su ambasada netgi sutarta surengti Šaltibarščių festivalį.
Vos sunkvežimis per mėnesį
Prieš aštuoniolika metų įmonė pagamindavo vos vieną sunkvežimį produkcijos per mėnesį. Dabar „Jovaigė“ – viena iš trijų žaidėjų pasaulyje, kurie diktuoja burokėlių rinkos taisykles. Čia perdirbama per 30 tūkst. tonų burokėlių per metus.
„Mes patys tyliai daug metų sau sakydavome: visa laimė, kad lenkai šio produkto nepradėjo gaminti pirmi. Kai mes prieš 10 metų Lenkijos rinkai pristatinėjome šį produktą, jie nelabai suprato, kas tai.
Reakcijų apskirtai buvo įvairių. Pamenu, prieš 20 metų pas mus atvažiavo švedas montuoti įrangos. Jis nė nesuprato, ką gaminame, – klausė, ar tai maistas šunims“, – prisiminė T. Oscencovas.
Vydmantuose veikiančios įmonės rinkos palaipsniui plėtėsi, o „Jovaigė“ laikėsi strateginio sprendimo – atsisakyti kitų konservuotų produktų ir likti tik prie vakuumuotų burokėlių.
„Supratome, kad nereikia turėti iliuzijų, jog vienu metu gali vienodai gerai gaminsi dešimt skirtingų produktų. Pasirinkome konkuruoti žemais kaštais, dideliais gamybos kiekiais ir efektyvumu“, – sakė įmonės vadovas.
Tačiau, kaip tvirtino pašnekovas, augti be inovatyvių technologinių sprendimų buvo neįmanoma. „Kaskart padidinus gamybą labai greitai pamatydavome naują butelio kakliuką“, – prie pokalbio prisijungė įmonės infrastruktūros ir plėtros vadovas Justinas Sereikis.
Prieš 12 metų gamyboje kone visi darbai būdavo atliekami rankomis.
„Pradėjome nuo elementarių sprendimų – įdiegėme konvejerines linijas, kad produktas judėtų konvejeriu, o ne būtų vežamas vežimėliais. Automatizavome svėrimą, vakuumavimą. Tai leido palaipsniui didinti kiekius, masiškai neauginant žmonių skaičiaus“, – pasakojo J. Sereikis.
Vėliau įsirengė anaerobinius biologinius nuotekų valymo įrenginius: plaunant burokėlius nuotekų vanduo pasidaro taršus. Kad tokį vandenį būtų galima perduoti į municipalinius nuotekų valymo įrenginius, pirmiausia reikia atlikti pirminį valymą. Minėti įrenginiai išvalo vandenį. Gaunamas šalutinis proceso produktas – metano dujos yra panaudojamos garo katilams.
Dar vienas proveržis įvyko prieš kelerius metus. Dėl nestandartinės vakuuminės pakuotės robotai ilgą laiką negalėjo automatiškai sudėti produkcijos į dėžes. Tačiau su italų inžinieriais buvo sukurtas individualus sprendimas, į du robotus investuota 1,2 mln. eurų.
Šiandien įmonė, pasak J. Sereikio, yra viena pirmųjų Europoje, o galbūt ir pasaulyje, automatizavusi tokio tipo vakuuminių pakuočių sudėjimą į dėžes.
Sunkiausias metas – energetikos krizė
Vienas sudėtingiausių laikotarpių įmonei buvo 2022-ieji – staiga išaugus dujų kainoms ji kasdien skaičiavo dešimtis tūkstančių eurų nuostolių.
„Buvo momentas, kai rimtai svarstėme keliems mėnesiams stabdyti gamybą“, – neslėpė įmonės vadovas.
Vis dėlto to neprireikė: su klientais persiderėtos sutartys, ieškota kompromisų.
„Buvo labai sunku, bet pernelyg daug buvome padarę ir investavę, kad viską nubrauktume“, – kalbėjo įmonės vadovas.
Dabartinės gamyklos plėtros galimybės išsemtos, todėl žvalgomasi keliose vietose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tikėtina, kad plės ir asortimentą – jau šiandien atlieka bandymus, kuria receptūras. „Galbūt tai bus susiję su šaltibarščių asortimento papildymu“, – užsiminė T. Osencovas.