Dabar tai – viena iš nedaugelio Lietuvoje likusių lengvosios pramonės įmonių.
Gargžduose likti neplanavo
Rasa užaugo Gargžduose, tačiau, kaip pati yra sakiusi, „provincijos vaiko“ jausmas skatino ją ieškoti platesnių galimybių už gimtojo miesto ribų. Baigusi „Vaivorykštės“ gimnaziją ji išvyko į sostinę, kur Vilniaus universitete studijavo lietuvių ir ispanų kalbų filologiją.
Kodėl lietuviai nesirenka darbo: nuo piktnaudžiavimo iki nepakeliamų krūvių ir žemo atlygio
„Norėjau į sostinę, todėl kai klausdavo, kur studijuosiu, visuomet atsakydavau – Vilniuje. Vertinu tai, kad baigiau aukštąjį mokslą, nes studijos išugdė discipliną, atsakomybę ir gebėjimą siekti tikslų“, – džiaugiasi dabartinė „Knito“ direktorė R. Dzindzeleta.
Pamažu Rasos gyvenimas sostinėje įsibėgėjo. Ji derino studijas su darbu drabužių parduotuvėje, vėliau atrado save vizažo srityje, o neilgai trukus susipažino su savo vyru Romanu, kuris tuo metu dirbo profesionaliu fotografu ir turėjo studiją.
Susiję straipsniai
Apie gyvenimą Gargžduose ar tėvų verslo perėmimą Rasa nė negalvojo. Atvirkščiai, ji visuomet laikėsi nuomonės, kad savo verslo nenori, mat nuo mažens matė, kaip tėvų gyvenimas sukosi aplink jį, o kalbos apie darbą nesibaigdavo net prie vakarienės stalo.
„Jau būdama penkiolikos sakiau, kad dirbsiu samdomą darbą, nes jis – nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro, o mano tėvams darbas buvo dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Visada viskas sukdavosi apie verslą, todėl griežtai sakiau – ne“, – šypteli Rasa. Tačiau gyvenimas jos planus netruko pakoreguoti.
Performavo strategiją
Bėgant laikui, Rasos vyras Romanas pasiūlė vis dėlto grįžti į Gargždus ir prisidėti prie Rasos tėvų – Kazimiero ir Svajonės – verslo. „Labai spyriojausi. Nenorėjau nei dirbti tėvams, nei grįžti į Gargždus, tačiau vyro skatinama pasakiau – gerai, pabandysiu“, – prisimena Rasa.
Taip 2016-ųjų pabaigoje pora prisijungė prie šeimos verslo, o nuo to laiko jame viskas ėmė sparčiai keistis.
Rasa ir Romanas šią įmonę rado kaip tradicinę didmeninės gamybos pirštinių mezgyklą, kuri orientavosi į didelius kiekius bei itin žemas kainas. Įmonė neturėjo stipraus nuosavo prekės ženklo, o pagrindinis konkurencinis pranašumas buvo žema kaina. Tačiau susidūrus su pigia Kinijos produkcija tapo aišku, kad ilgainiui tokia strategija nebėra tvari.
Tad kartu su nauja karta į įmonę ėmė skverbtis ir pokyčiai. Pradėta investuoti į gamybos modernizavimą. Šiandien mezgykloje dirba automatizuotos mezgimo mašinos, gaminančios produkciją įvairiems užsakovams.
Visgi vien modernizuoti gamybą nepakako, reikėjo skubiai perprasti pasikeitusį pirkėjų skonį. „Pirmi metai buvo tikrai sudėtingi – vis dėlto tai nišinė sritis“, – prisimena Rasa.
O štai pavadinimas „Knitas“ atsirado dar prieš Rasai ir Romanui perimant verslą. Jį sugalvojo Rasos brolis, todėl buvo nuspręsta jo nekeisti. „Jis kilo nuo angliško žodžio knit (liet. „megzti“). Jokios mistikos čia nėra“, – šypteli Rasa.
Įvertino kokybę
Vienu iš būdų atsitraukti nuo konkurencijos su pigia kiniška produkcija tapo natūralių medžiagų – šilko, kašmyro ir vilnos pasirinkimas. Rasa pastebi, kad lietuviai pirkėjai vis daugiau dėmesio skiria gaminio kokybei ir jo sudėčiai, o ryškiausiai šią tendenciją verslininkė mato Vilniuje.
„Mūsų tikslinė pirkėja – moteris, vertinanti kokybę ir tvarumą“, – sako Rasa.
Paklausta, ar skiriasi prekės ženklo populiarumas skirtinguose miestuose, Rasa neslepia: „Vilnius šiuo požiūriu išlieka lyderis.“
Didžiausias šuolis „Knitui“ įvyko COVID-19 pandemijos metu, kai pradėjo veikti jų elektroninė parduotuvė ir buvo padidintos investicijos į rinkodarą. Viena pasirinktų krypčių buvo bendradarbiavimas su nuomonės formuotojais.
Per dešimt metų jie įrodė savo vertę ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose. Šiandien „Knito“ aksesuarai ir drabužiai keliauja į Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją, Čekiją bei Estiją. Vis dėlto į dvi artimas rinkas – Latviją ir Lenkiją – įmonė kol kas nežengia.
„Latvijoje tiesiog nematome savo tikslinės auditorijos, o Lenkijoje su vietos mezgyklomis nepakonkuruosi. O štai Estijoje esame atsidarę ir savo elektorinę parduotuvę, kurią labai vertina pirkėjai“, – dalinasi R. Dzindzeleta.
Verslui augant vertybės išlieka
Pasirinktos krypties rezultatus rodo ir skaičiai. 2024 m. „Knito“ metinė apyvarta siekė 1,9 mln. eurų, o 2025 m. – 2,48 mln. eurų, taigi per metus ji išaugo daugiau nei 30 proc. Grynasis pelnas per šį laikotarpį augo nuo 382 tūkst. iki 586 tūkst. eurų. Sustoti neketinama – artimiausiu metu planuojama atidaryti septynias naujas fizines parduotuves, o naujos būstinės statybos turėtų suteikti daugiau erdvės tolimesnei plėtrai.
Ir visgi nors verslo vairą šiandien perėmusi antroji karta, pirmosios pėdsakai įmonėje tebėra ryškūs. Rasos tėtis Kazimieras jau mėgaujasi pensija, o mama Svajonė iki šiol suka ratus įmonės viduje.
Su Rasos ir Romano atėjimu į „Knitą“ daug kas pasikeitė, tačiau įmonės vertybės saugomos ir puoselėjamos. „Mūsų įmonėje yra žmonių, kurie čia dirba dar nuo tų laikų, kai mano tėvai 1995 m. ją įkūrė. Kasmet švenčiame „Knito“ gimtadienį, Kalėdas. Esame už susibūrimus, nes labai vertiname savo branduolį ir tai, ką visi kartu esame sukūrę“, – sako Rasa.