Statybų ir infrastruktūros darbus atliekančios įmonės KRS generalinis direktorius Paulius Grigas įsitikinęs, kad dalį problemų būtų galima išspręsti dar prieš prasidedant statyboms.
Jo teigimu, vienas svarbiausių klausimų – ar projektuojant galvojama apie žmogų, kuris vėliau pastatu naudosis.
Pastatas projektuojamas ne tiems, kurie juo naudosis
Susiję straipsniai
„Pastato realus naudotojas – mokinys, gydytojas, keleivis, negalią turintis žmogus – prie vizijos turi atsisėsti tada, kai brėžinys dar tuščias popieriaus lapas“, – sako P. Grigas.
Anot jo, praktikoje pasitaiko sprendinių, kurie popieriuje atrodo logiški, tačiau realiame gyvenime neatlieka savo paskirties.
„Vienoje mūsų statomoje mokykloje lauko klasės buvo suplanuotos atskiroje erdvėje – užuot pasinaudojus paties pastato balkonais. Vietoje stiklinio kupolo, į kurį niekas nenorėjo eiti, galėjome turėti gyvas ir naudojamas terasas. Būtume sutaupę ir lėšas, ir mokinių žingsnius.“
KRS vadovas sako matantis ir daugiau situacijų, kai techninis reikalavimas įvykdomas, tačiau galutinis rezultatas žmogui nėra patogus.
„Neįgaliojo tualetas, su laipteliu. Nenaudotinas. Ligoninės palata, kurioje elektros lizdai atsidūrė už lovos. Nenaudotina.
Klasė keturiasdešimčiai mokinių ir vienerios durys, per kurias vaikai išeina tik po vieną.
Gyvenamojo daugiabučio garažas, kuriame nėra įvado elektromobiliams. Darželio aikštelė be pavėsio. Nenaudotini“, – vardija KRS vadovas.
Tokie pavyzdžiai, anot jo, atskleidžia skirtumą tarp formaliai tvarkingo projekto ir pastato, kuriuo iš tiesų patogu naudotis.
„Popieriuje visi šie sprendimai atitinka reglamentą. Gyvenime – ne.
Todėl, kad prie projektavimo stalo nesėdi tas, kas vėliau tuo pastatu naudosis. Sėdi projektuotojas, užsakovas ir sąmata. Naudotojas ateis, kai jau reikia taisant griauti sienas.“
Statybvietėje klaida jau kainuoja daugiau
Problema išryškėja tada, kai tai, ko nepavyko pastebėti projektuojant, tenka spręsti jau prasidėjus darbams. Rangovas gali pastebėti techninį neatitikimą ir apie jį informuoti, tačiau tuo metu sprendimas jau turi būti derinamas su kitais projekto dalyviais.
„Kai brėžinyje pastebime, kad taktilinis takas veda tiesiai į koloną ar kad avarinio išėjimo durys atsidaro į vidų, ne į išorę – signalizuojame projektuotojui iškart, o ne po pridavimo.
Bet rangovas gali pataisyti tik tai, ką pamato prieš įbetonuojant. Sistemiškai sutvarkyti galima ne statybvietėje, o prie projektavimo stalo“, – pažymi P. Grigas.
Jo vertinimu, ankstyvas sprendimas nebūtinai reiškia didesnes išlaidas. Kartais tas pats techninis sprendinys kainuoja panašiai, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis neatlieka savo funkcijos.
„Pandusas neįgaliojo vežimėliui, kuris veda į pastatą, kainuoja tiek pat, kiek nenaudotinas pandusas, kuris remiasi į bordiūrą. Skiriasi tik tai, ar apie žmogų buvo pagalvota laiku.“
Į statybų etapą ateina ne visada iki galo parengtas projektas
KRS direktorius Martynas Valančius problemą mato ir pačiame projektų parengime. Jo teigimu, rangovams kartais tenka ne tik įgyvendinti parengtą projektą, bet ir praktiškai užbaigti jo paruošimą statyboms.
„Dažniausiai taisyti prireikia patį projektą. Nemažą dalį projektų iš pradžių žiūrime kaip į viziją, ką reiktų padaryti.
Tikrasis darbas – padaryti iš tos vizijos statomą projektą – prasideda vėliau, ir jį atlikti dažnai tenka ir mums“, – teigia M. Valančius.
Vieną iš konkrečių problemų jis sieja su fasadų sprendiniais. Keičiantis reikalavimams, projektas turi būti atitinkamai atnaujintas, tačiau ne visada tai padaroma iki statybų pradžios.
„Reikalavimai fasado medžiagoms buvo sugriežtinti, jos turi būti naudojamos tik jei sistemiškai patvirtintos. Bet projektai, kuriuos gauname, dažnai nebūna pakoreguoti pagal šį reikalavimą. Tokio pastato tiesiog nepriduosi.“
Tokiu atveju rangovui tenka grįžti prie klausimų, kuriuos buvo galima išspręsti anksčiau.
„Tenka iš naujo praeiti nemažą kelią, kurį buvo galima praeiti dar projektavimo stadijoje.
Tai ne rangovo klaida. Tiesiog šią klaidą jau statybų aikštelėje taiso rangovas“, – aiškina specialistas.
Vienas techninis sprendimas, o derinimai trunka savaites
Net ir tada, kai problema jau aiški, sprendimo priėmimas ne visada vyksta taip greitai, kaip norėtųsi statybvietėje. M. Valančius sako, kad sklandžiam procesui svarbu turėti galimybę projektą peržiūrėti, kai realios aplinkybės nuo jo parengimo jau pasikeitusios.
„Sklandumas prasideda, kai užsakovas nebijo peržiūrėti projekto. Pasikeitusios lokacijos sąlygos. Besikeičiantys laike poreikiai. Gyvenimas kartais reikalauja prisitaikyti“, – sako jis.
Tačiau, jo teigimu, praktikoje sprendimą gali pristabdyti atsakomybės klausimas.
„Dažnai matome, kad sprendimą galima padaryti racionaliau arba pigiau, tačiau dažniausias atsakymas: geriau nieko nekeiskime. Ne todėl, kad pakeitimas blogas, o todėl, kad kažkas turės pasirašyti po sprendimu ir prisiimti atsakomybę“, – teigia KRS direktorius.
Dėl to techninis klausimas gali persikelti į ilgą derinimo procesą.
„Aikštelėje visiems aišku, koks sprendimas sveikiausias projektui, bet oficialiai jį įformins tik teismas.
Tai ir yra atsakymas, kodėl valstybiniai projektai statomi ilgai ir brangiai.
Dažniausiai ne dėl rangovo greičio, o dėl to, kad sprendimai keliauja ne per kompetentingos komandos, o per procedūrinius laiptus.“
Kiek laiko gali užtrukti toks derinimas?
„Vienareikšmiškai – susitarimai su užsakovais. Norint susitarti dėl vieno techninio klausimo, reikia surinkti bene didžiausią komandą projekte: projekto komandas iš abiejų pusių, teisininkus, kartais nepriklausomus ekspertus.
Kol sutampa visų kalendorių galimybės ir kol pasiruošiama medžiaga, praeina savaitės.“
Anot M. Valančiaus, tokiu atveju keičiasi ir pats klausimas – nuo techninio sprendimo pereinama prie to, kaip jis bus vertinamas iš šalies.
„Klausimas, kuris techniškai buvo vienos dienos sprendimas, tampa politizuotas.
Nes kiekvienas dalyvis kalba ne apie techniką, o apie tai, kaip sprendimas atrodys iš šalies. Tai pati brangiausia projekto dalis, nors sąmatoje jos niekur nėra“, – apgailestauja M. Valančius.
Daugiau atsakomybės – ne tik rangovui
P. Grigo vertinimu, tokioje sistemoje svarbu aiškiau matyti atsakomybę už visą projekto kelią, o ne tik už tai, kas vyksta statybvietėje.
„Norėtųsi maksimalaus skaidrumo. Atrankos procesuose lieka per daug klaustukų. Dar – daugiau atsakomybės projektuotojams“, – sako P. Grigas.
Jo teigimu, praktikoje susidaro situacija, kai statybų aikštelėje išryškėjus projekto trūkumui pirmiausia žiūrima į rangovą.
„Dabar atrodo, kad visas klaidas daro rangovai, o projektai – be klaidų, aiškūs ir konkretūs.
Realybėje – sakiniai būna dviprasmiški, brėžiniai – niekuomet. O aš vis visiems kartoju: statome remdamiesi ne pokalbiais, o iš brėžinių. Todėl interpretacijų palikti negalima.“
Vieną iš galimų būdų išvengti dalies tokių problemų KRS vadovas mato kitokiame projekto valdymo modelyje.
„Esame už „Design & Build“ projektų valdymo sistemą. Kai ta pati įmonė projektuoja ir stato, procesas ir greitesnis, ir kokybiškesnis. Išnyksta ir nesusikalbėjimo galimybė“, – teigia P. Grigas.
Galiausiai, jo manymu, valstybiniame projekte reikėtų vertinti ne tik tai, ar pastatas pastatytas pagal dokumentus, bet ir tai, kaip jis veiks ilgą laiką.
„Privačiame projekte niekas nesirenka rangovo pagal vieną eilutę Excel'yje – ir valstybėje neturėtų“, – teigia KRS generalinis direktorius.