Nors šiandien jonaviškiai gerai žino „Kiemačio“ vardą, jo įkūrėja Monika Bendoraitienė pripažįsta ne kartą svarsčiusi apie užsidarymą. Išbandymą po išbandymo įveikusi veikli jonaviškė atvirai pasakoja verslo užkulisius ir atskleidžia, kokie klientai žiemą gastrobarui padeda išgyventi.
Pirmieji žingsniai – itin sunkūs
Į Jonavos centre įsikūrusį gastrobarą „Kiemaitis“ užsukome darbo dieną po pietų. Prie baro rikiuojasi eilė, žmonės renkasi mėsainius, gėrimus, aplink zuja padavėjai. Kieme – didžiulis šiltnamis, virtęs jaukiu pasisėdėjimo kampeliu, šalia jo – žaidimų aikštelė vaikams.
Ūkininkavimo tradicijos ir moderniosios technologijos: pieno ūkyje pasikeitė ne tik kasdieniai darbai
Tačiau prieš kelerius metus ši vieta atrodė visiškai kitaip. Čia tebuvo plynas sklypas su iki pamatų sudegusio namų likučiais.
Monika sako, kad šią vietą savo verslo startui rinkosi ne todėl, kad labai norėjo, o visai dėl kitos priežasties. Pasak verslininkės, prieš kelerius metus Jonavoje surasti komercinės paskirties patalpų buvo praktiškai neįmanoma. Dalis jų stovėjo tuščios, savininkai jų nuomoti tiesiog nenorėjo.
Susiję straipsniai
Be to, spaudė ir laikas. Lietuvą sukausčiusi COVID-19 pandemija M. Bendoraitienę paliko be darbo. Verslo pradžiai vien santaupų neužteko, todėl Monika dalyvavo Užimtumo tarnybos Savarankiško užimtumo programoje. Tiesa, jos paraiška buvo patvirtinta tik antruoju bandymu. Valstybė Monikai skyrė 25 tūkst. eurų.
Už šiuos pinigus jonaviškė pirko virtuvės įrangą, o iš šeimos santaupų pirko baldus, inventorių.
„Man labai padėjo vyras, jis prisidėjo ir santaupomis, atiduodavo dalį algos“, – savo verslui už pagalbą dėkoja M. Bendoraitienė.
Įdarbino net pavalgyti atėjusius draugus
Pirmieji „Kiemaičio“ metai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Bandyta suktis savo jėgomis, pati savininkė dirbo ir už baro, ir virtuvėje.
„Pamenu buvo vienas penktadienis, kai dirbome tik dviese. Matau nusidriekusią eilę ir galvoje tik viena mintis – kas man gali padėti.
Kaip tyčia manęs aplankyti atvažiavo vienas draugas, paprašiau jo stoti prie baro, o aš lekiu į virtuvę. Kadangi jis nemokėjo daryti kavos, aš vis atbėgdavau jas padaryti, o jis priėmė žmones“, – dabar jau su šypsena prisimena M. Bendoraitienė.
Buvo minčių ir apie užsidarymą
Gastrobaras pirmuosius žingsnius žengė, kai visas maitinimo sektorius išgyveno didžiausią turbulenciją – pandemiją. Kai jau atrodė reikalai ėmė taisytis, pasaulį sukrėtė dar viena krizė – Rusija užpuolė Ukrainą.
„Atsimenu, tuomet 3 savaites neturėjome jokių žmonių. Tada galvojau: „O kas dabar?“ Buvo minčių jau ir apie užsidarymą. Bet pamažu žmonės grįžo. Tačiau per tą laiką daug kas pasikeitė. Mūsų perkamų produktų kainos išaugo dvigubai.
Be to, per pandemiją žmonės įprato užsisakyti maistą per „Bolt“, „Wolt“ platformas į namus. O kai maistas užsakomas per didžiąsias platformas, mes daug netenkame. Kitaip sakant, dirbame tik tam, kad dirbtume. Jos užsideda didžiulį antkainį“, – atvirai sako M. Bendoraitienė.
Griauna gajų įsivaizdavimą apie kainas
Dar vienas rimtas išbandymas jaunam verslui – itin šalta pernykštė žiema. Speiguotas dienas jonaviškė atsimena su siaubu: žmonės į kavines nustojo vaikščioti, tuščios dienos nešė didelius nuostolius.
Galvoje vėl sukosi ta pati mintis – kaip ištempti iki pavasario?
O pavasarį laukė dar vienas siurprizas – karas Irane. Brango degalai, tiekėjai netruko paskambinti su žinia, kad mėsa irgi brangs.
„Ji brango tik 5 centais už kilogramą, bet mes perkame daug vištienos, todėl kaštai tikrai išaugo. <...> Kartais girdžiu, kad mažesniame mieste maistas turėtų kainuoti pigiau. Bet kodėl? Mes kaip tik brangiau už viską mokame, nes sumokame daugiau už prekių logistiką.
Be to, čia ne toks didelis žmonių srautas. Jei anksčiau kasmet peržiūrėdavome kainodarą atsižvelgdami į infliaciją, šiemet nekėlėme kainų ir to daryti kol kas neplanuojame, nes žmonėms tiesiog būtų per brangu“, – neabejoja Monika ir priduria, kad „Kiemaityje“ vieno mėsainio su bulvytėmis kaina – 10,8 Eur.
Sunku ne tik dėl PVM
Paklausta, kodėl pastaruoju metu girdime tiek daug apie kavinių, barų užsidarymus, gastrobaro šeimininkė sako, kad tai lemia daugybė priežasčių, o viena pagrindinių tai – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos panaikinimas. Ji svarsto, kad verslui būtų nepalyginamai mažesnė našta, jei PVM siektų 9–12 proc.
Be to, restoranai, kavinės praranda pinigų ir dėl besikeičiančių klientų įpročių. Monika pastebi, kad žmonės pradėjo vartoti mažiau alkoholio. O barai neretai išgyvendavo daugiausia iš alkoholio pardavimų. Dabar į svaigius gėrimus žiūrima kitaip, todėl šio verslo atstovams – „sausesnės“ dienos.
„Bet net jei ir iš anksto būčiau žinojusi, kas manęs laukia, vis tiek būčiau atidarius (gastrobarą – Red.). Tai yra didelė patirtis, išmokau tokių pamokų, kur niekur kitur nebūčiau gavusi“, – išlieka optimistiška M. Bendoraitienė.
Aktyvi jonaviškė sako turinti nemažų ateities planų: „Dabar galvoju atsidaryti kavinę arba pradėti bandelių verslą. <...> Apie didžiuosius miestus tikrai negalvoju. Esu gimusi ir augusi Jonavoje, čia geriau galiu suprasti, ko reikia miestui.“
Darbo pokalbyje kandidatai nustemba
Verslininkė pripažįsta, kad, norint išlaikyti konkurencingame maitinimo versle, svarbu kažkuo išsiskirti. O „Kiemaitis“, jos manymu, pasižymi siauru, tačiau kokybišku meniu.
Jautieną, kiaulieną, šonkauliukus jie vežasi kiekvieną rytą iš tiekėjų patys.
„Galime jau gatavą mėsą pasiimti, bet tada skonis būna visai sintetinis. Taip mes nusprendėme geriau daryti siaurą meniu, bet tiekti kokybiškus patiekalus“, – priduria M. Bendoraitienė.
Pasak jonaviškės, nemažiau svarbu ir klientų aptarnavimas.
„Man labai patiko Londone aptarnavimo kultūra. Aš savo gastrobare pritaikiau praktiką, kad arbatpinigius dalijasi visi komandos nariai, t. y. ir padavėjai, ir virtuvės darbuotojai. Tada nenukenčia nei maisto, nei aptarnavimo kokybė.
Net ir darbo pokalbiuose visada paminiu, kad ir virtuvės darbuotojas gaus arbatpinigius, tai visi nustemba, nes Lietuvoje nėra tokio dalyko. Per mėnesį tikrai galima papildomai dėl to užsidirbti iki šimto eurų.
Kadangi pas mus klientai užsisako prie baro, dėl to ir personalas gauna šiek tiek mažiau arbatpinigių, bet mes stengiamės išpildyti jų lūkesčius, todėl palikome QR kodus, kuriais naudodamiesi žmonės gali palikti arbatpinigių, parašyti atsiliepimą“, – patikina M. Bendoraitienė.
Vasarą „Kiemaityje“ dirba nemažai jaunimo, įdarbinami ir moksleiviiai. Šie patys kreipiasi į gastrobarą, kad gautų darbo ir užsidirbtų savo pinigų.
„Svarbiausia, kad žmogus būtų motyvuotas. Jei per darbo pokalbį nesišypso – man minusas, nes mes norime kurti šiltą atmosferą kolektyve ir ją perteikti svečiams“, – šypteli ji.
Giria kariškius
Besišnekučiuojant su M. Bendoraitiene, į gastrobarą užsuka būrys kariškių. Jie atvyko iš Ruklos, kur netoli veikia Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligonas.
M. Bendoraitienė giria kariškius, sako, kad jie puikūs klientai – mėgsta daug ir skaniai pavalgyti.
„Kareiviai – puikūs klientai. <...> Pas mus ateina pavalgyti kariškiai ir jau vieni kitiems esame ne kartą sakę, kad žiemų neišgyventume, jei ne kariai. Nes jie ateina suvalgyti mėsainį ir dar desertui pasiima šonkauliukų.
Jie suvalgo visą kompleksą, pasiima atsigerti kavos ir dar kažką pasiima išsinešti. Jų krepšelis, palyginti su kitų, tikrai būna didesnis. Mes didžiuojamės, kad turime poligoną šalia bei daug ir skaniai valgančius karius“, – nusijuokia „Kiemačio“ vadovė.