Nors gyvena Molėtų r., nė vienas iš Audėjų čia nėra gimę. Štai Robertas kilęs iš Širvintų, o Agnė – iš visai kitame Lietuvos pakraštyje esančio Seredžiaus.
Susipažino ir susituokė juodu Vilniuje. Robertas baigė socialinį darbą ir teologiją, tačiau dabar pats pripažįsta, kad širdžiai miela veikla visuomet buvo susijusi su rankų darbu. Galbūt todėl iki atsikraustant į Jukniškių kaimą kartu su žmona jis gamino šlepetes – jas vėlė iš vilnos.
Po kurio laiko Audėjai pamatė, kad kiti velia guolius, ir patys sukūrė kelis naujus modelius, juos pardavinėjo internetu. Lietuvių guoliai taip išpopuliarėjo, kad atsidūrė JAV dienraščio „The New York Times“ kalėdinių dovanų sąraše.
Ūkininkavimo tradicijos ir moderniosios technologijos: pieno ūkyje pasikeitė ne tik kasdieniai darbai
„Buvo tokia banga, kad vos spėjom gaminti. Paskui mūsų produkciją pradėjo kopijuoti ir kinai“, – prisiminė Robertas.
Dabar Audėjai augina kolekcinį skiepytų graikinių riešutmedžių sodą. O Agnė dar yra ir lietuvių kalbos mokytoja.
„Graikinis riešutmedis man visada patiko kaip medis. Kai sužinojome, kad Lietuvoje auga graikiniai riešutai, iš karto pasisodinome keturis medelius. Tačiau tuo metu visi pardavinėjo sėjinukus – skiepytų niekas nepardavė“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak Roberto, pagrindinė sėjinukų problema yra ta, kad užaugę medeliai nepaveldi tų pačių savybių – skiriasi laja, atsparumas ligoms, riešutų skonis ar net dydis.
Susiję straipsniai
„Parduotuvėje skonis irgi nėra labai geras, nes į Lietuvą labai dažnai atkeliauja 2–4 metų senumo riešutai. Tie, kurie augina riešutus, sako, kad jiems savi skanesni, nes yra švieži“, – skirtumą įvardijo Robertas.
Galiausiai riešutmedžių auginimu susidomėjęs vyras nusprendė juos ir skiepyti. Pasak Roberto, tokiu būdu išaugę medeliai yra identiški motininiam medžiui.
„Iš pradžių tiesiog norėjome auginti sodą, bet vėliau pastebėjome, kad žmonės nori pirkti, ir pradėjome pardavinėti“, – pasakojo Robertas.
Taip gimė ir „Audėjų sodai“. Čia, Molėtų r., esančioje sodyboje auga daug skirtingų graikinių riešutmedžių veislių – taip esą siekiama atrinkti tinkamiausias Lietuvai. Robertas neslepia, kad auginamos tos veislės, kurios jau pasiteisino Lenkijoje.
Tiesa, šeima augina ne tik graikinius riešutmedžius. Medelyne galima rasti ir lazdynų – prieš kurį laiką jų čia buvo pusantro hektaro. Tik šių metų pavasarį lazdynų gretos praretėjo – pritrūkus vietos naujoms graikinių riešutmedžių veislėms, lazdynai iškeliavo pas naujus šeimininkus. Dabar jų liko tik apie 100.
Įdomu tai, kad darbai Molėtų r. esančioje sodyboje nesustoja net ir žiemą. Būtent tada riešutmedžiai ir yra skiepijami.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Vėliau juos reikia tinkamai išsaugoti, kad nesupelytų, nesukaistų ir nesušaltų. Tam naudoju pjuvenas, tačiau ir jos turi būti tinkamo drėgnumo. Kartais jas tenka džiovinti, kartais – sudrėkinti, kad nebūtų nei per šlapios, nei per sausos.
Tuomet skiepiju, dedu į dėžes su pjuvenomis ir tris savaites laukiu. Dėžėse susmaigstau po kelis termometrus ir kasdien tikrinu, ar temperatūra nepasikeitė. Kartais dėžes tenka sukeisti vietomis.
Tuos sodinukus, kurie sėkmingai prigyja, perkeliu į naują dėžę ir saugau iki sodinimo“, – pasakojo vyras.
Robertas atviravo, kad pirmieji trys metai nedavė praktiškai jokio rezultato – prigydavo tik apie 30 proc. sodinukų. Dabar šis skaičius siekia 80 proc.
Palyginimui, skiepyti vaismedžius kur kas paprasčiau. Dėl šios priežasties, pašnekovo teigimu, medelynai įprastai neskiepija graikinių riešutmedžių.
Aiškėja, kad pirmieji „Audėjų sodų“ klientai būdavo tie, kurie norėdavo vieno kito medelio, galinčio užauginti skanius riešutus. Dabar klientai nusiperka ir po 200 sodinukų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tiesa, klientais iš Lietuvos Audėjai neapsiriboja – sodinukus teko siųsti ir į Latviją, Estiją ar dar šiauriau.
„Suomiai susidomėjo ir ieško veislių, kurios galėtų augti ir pas juos, todėl teko siųsti ir ten. Jiems svarbu, kad riešutai kuo greičiau sunoktų“, – pasakojo pašnekovas.
Kas taip žavi šių riešutmedžių augintojus? Robertas turi paprastą atsakymą.
„Pavyzdžiui, vaismedžiai dažniausiai parduodami žemaūgiai – juk lengviau prižiūrėti obelį ar slyvą, kai medis yra dviejų, o ne šešių metrų. Aš irgi sodinu žemaūgius vaismedžius arba geniu aukštaūgius.
Tačiau aukšti medžiai duoda jaukumo. Toks yra graikinis riešutmedis. O ir derliaus skinti nereikia. Ir riešutus valgančių kenkėjų Lietuvoje dar nėra“, – privalumus vardijo vyras.