Kailių ir odos drabužių salono „Karališkas tigras“ įkūrėjas M.Subelis prisipažino, kad yra daug visko patyręs, tad turi ne vieną receptą, kaip ne tik versle, bet ir gyvenime likti ne tik lyderiu, bet ir žmogumi.
Šis salonas ėmė veikti sostinėje 1998 metais, pagal Rytų Zodiako ciklą tai buvo Tigro metai. M.Subeliui tigras asocijuojasi su jėga ir išmintimi, o žodis „karališkas“ – su kokybe ir išskirtinumu.
Šios savybės jam asmeniškai yra artimos, todėl salonas ir gavo „Karališko tigro“ pavadinimą.
Susiję straipsniai
Greičiausiai dėl šių savybių kailių salonas išliko, nors buvo susidūręs su įvairiais iššūkiais. Sunkiausias periodas verslininkui buvo koronaviruso sukelta pandemija, kai visa prekyba sustojo. Vilniečiui tuo metu labai padėjo tai, kad patalpa, kurioje įsikūręs jo kailių salonas, priklauso jam pačiam.
M.Subelio versle buvo ir nemalonių akimirkų, pavyzdžiui, vagysčių, įsilaužimų į saloną.
Tokiais atvejais verslininkas stengiasi vadovautis samurajų išmintimi, kad stiprus yra ne tas, kuris smūgiuoja atgal, o tas, kuris atlaiko smūgį ir toliau eina savo keliu.
Bajoriškų šaknų turintis vyras daug ką perėmė ir iš savo protėvių. Nuo mažumės verslininkas buvo auklėjamas nebijoti sunkaus darbo. Ir iki šios dienos jis vadovaujasi močiutės priesaku, kad vienintelė dvarininkų privilegija – daug dirbti ir laikytis duoto žodžio.
Prie Gardino liko verslininko močiutės kapas, taip pat keli šimtai hektarų žemės, kurie buvo nacionalizuoti.
M.Subelio senelių, laimei, neištrėmė, nors šeima jau buvo susodinta į sunkvežimį. Padėjo tik tai, kad prie sunkvežimio susirinkę kaimo žmonės neleido jam pajudėti iš vietos, jie aiškino, kad padedant šiems dvarininkams, visi kartu dirbdami, išgyveno sunkius laikus.
„Neturiu tokio bruožo kaip pavydas, kiekvienas daugiau pasiekęs žmogus man yra mokytojas, taip pat ačiū Dievui, kad turiu garbės jausmą, kuriuo vadovaujuosi ir gyvenime, ir versle. Kai mane kai kurie „pašpilkuoja“, kad nulipčiau iš savo rožinių padangių, atsakau: „Ne. Man iš ten viskas daug geriau ir gražiau matyti.“
– Įsteigėte kailių saloną, o kailiniai nuo sovietinių laikų yra prabangos prekė. Ar žiemą nešiojate kailinius?
– Šaltą žiemą negaliu apsieiti be ispanų gamintojų kailinių iš avikailio.
Puikiai žinau, kad švelnūs ir lengvi kailiniai gali užburti moters širdį, ir kai vyrai suabejoja, pirkti savo moteriai kailinius ar ne, dažniau pajuokauju, kad tas, kuris aprengia moterį, tas ir nurengia.
– Yra priimtas sprendimas naikinti kailinių gyvūnų fermas Lietuvoje. Ar tai nepaveiks jūsų verslo?
– Manau, kad viskas yra kur kas sudėtingiau. Daug kas tikėjosi, kad sintetiniai audiniai galės pakeisti kailius, bet taip neatsitiko.
Neseniai grįžau iš mados savaitės Milane, kur aukštosios mados namai pristatė savo kolekcijas. Dauguma modelių buvo su natūraliais kailiniais ar kailio akcentais.
Iš tikrųjų tvarumo mada neturi nieko bendro su gyvūnų apsauga, nes sintetiniai audiniai yra aplinkos taršos šaltinis.
Jei atidžiau panagrinėsime, natūralūs kailiniai visada buvo, yra ir bus priskiriami prie aukštosios mados. Jie nėra pigūs, nes kailiai visame pasaulyje tik brangsta.
Šiemet vasarį apsilankęs Milane pastebėjau, kad audinių kailiniai pabrango trečdaliu, o sabalų – daugiau nei du kartus. Gerai, kad esu įsigijęs kailinių rezervą ir galiu jais prekiauti.
– Kas yra jūsų pirkėjas? Ar tai brandaus amžiaus moteris, kuriai vyras gimtadienio proga įteikia brangią dovaną?
– Mano salone lankosi visi, kurie nėra abejingi madai. Turime puikių natūralių kailinių jaunimui ir išskirtinių modelių elegantiškoms damoms.
Netgi karakulio kailiniai dabar nė iš tolo neprimena sunkių kailinių, prie kurių buvome pripratę sovietiniais laikais, jų buvo neįmanoma vilkėti, nes sverdavo daugiau nei septynis kilogramus.
Mados industrijoje Italija neužleidžia lyderės pozicijos. Kiekvienas italų meistrų sukurtas modelis – tikras meno kūrinys, kuriame tobulai dera meistriškumas ir mados inovacijos.
Manau, kailis yra kaip auksas, laikui nepavaldi investicija į ateitį. Tai verslas, kuris niekada nežlugs, nes mada sukasi ratu – tai, kas atrodė kaip atgyvena, grįžta kaip vintažinis drabužis su savo istorija.
– Ar jūsų versle didelė konkurencija? Koks yra sėkmės receptas?
– Be konkurencijos nėra judėjimo į priekį, ji yra kiekvieno verslo dalis. Bet verslas nėra tik apie tai, kaip uždirbti pinigų.
Man sekasi, nes galiu grįžti prie tokių dalykų, kuriuos jaunystėje privalėjau atidėti. Dabar turiu tokią prabangą – būti veikloje, kuri man teikia didžiausią pasitenkinimą, galiu daryti tai, ką mėgstu. „Karališkam tigrui“ netrukus bus 30 metų.
Nuo pirmų dienų nenustoju gilintis į kailių verslo subtilybes ir naujoves. Šiuo metu mano salonas pristato geriausių gamintojų kailinius ne tik iš Italijos, bet ir iš Prancūzijos, Suomijos, Ispanijos, San Marino, Graikijos, Danijos ir kitų valstybių.
Kai buvau vaikas, man daug kas pranašavo, kad tapsiu zoologu ar botaniku. Būdamas kaime pas močiutę rinkdavau įvairius augalus, juos džiovindavau, darydavau herbariumus, fotografuodavau gyvūnus.
Taip ir įvyko: darbe aš panaudoju savo zoologijos žinias, o namuose – botanikos. Meilė gamtai niekur nedingo.
Turiu ir dabar savo mažą rojaus sodą su nuostabiu rožynu prie namų, apie kurį jau žino visa Lietuva. Yra rožių, skirtų brangiems išėjusiems žmonėms, tai kaip priminimas, tarsi jie būtų šalia: vienas rožių krūmas – Algimanto Raudonikio, kitas – Mikalojaus Noviko, o trečias – Dalios Teišerskytės.
– Kokią profesiją esate įgijęs?
– Baigęs studijas raudonu diplomu įgijau inžinieriaus specialybę, dirbau Kuro aparatūros gamykloje, o vienu metu – šios gamyklos mokslinių tyrimų institute, buvau, kaip tais laikais juokaudami sakydavome, jaunesnysis mokslinis bedarbis.
Galėjau gilintis į tokias įdomias temas kaip vandeniliu varomo variklio kūrimas.
Buvau nuvykęs net į Melitopolį, esantį Ukrainoje, kur buvo atliekami bandymai su tokiu varikliu. Į vieną kamerą, pagamintą iš titano, įleisdavo dviejų rūšių dujų: vandenilį ir deguonį.
Po automobilio žvakės sukeltos kibirkšties kameroje įvykdavo sprogimas ir dujos susijungdavo į vandenį. Mano jaunystėje tokia technologija atrodė daug žadanti, nes nereikėjo degalų, dujos būdavo gaminamos iš vandens, o vėliau jos pavirsdavo tuo pačiu vandeniu. Bet dėl įvairių priežasčių šios technologijos raida sustojo.
– Amžinojo variklio kūrimo etapas jūsų gyvenime baigėsi. Ką toliau veikėte?
– Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, žlugo ne tik moksliniai institutai. Reikėjo galvoti, kaip uždirbti duoną.
Kadangi turėjau gerą balsą ir grojau bosine gitara, koncertuodavau su Kuro aparatūros gamyklos estradiniu ansambliu.
Su tuo pačiu ansambliu ir geležinkelininkų rūmų „Cirku ant scenos“ ne vienus metus važinėjome po Lietuvą su paruošta programa, taip pat dainuodavau vestuvėse ir įvairiose šventėse.
Bet kartą atsitiko taip, kad dingo balsas, nes pertempiau balso stygas. Net penkiolika metų negalėjau dainuoti.
Kai balsą atgavau, 2007 metais dalyvavau su aktore ir dainininke Donalda Meiželyte muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“. Mums neblogai sekėsi.
Turėjau garbės daug metų su valstybiniu orkestru „Trimitas“ dalyvauti jubiliejiniuose A.Raudonikio, M.Noviko koncertiniuose turuose po visą Lietuvą.
Šiuo metu jau paruošta išleisti mano įdainuota M.Noviko dainų vinilinė plokštelė. Ir pats kuriu dainas, visiems žinoma – „Aš – Lietuva“, gimusi tą lemtingąją Sausio 13-ąją, kai ir pats buvau gynėjų gretose prie Seimo ir Televizijos bokšto. Patriotizmo dvasia auklėjau ir savo dukras – susikibę už rankų visi kartu stovėjome ir Baltijos kelyje.
O kol buvau be balso, nesėdėjau be darbo, vykdavau į Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Siriją, Turkiją, Vokietiją ir iš ten į Lietuvą veždavau siuvimo mašinas, lankiausi netgi Pietų Korėjoje, kuri garsėja moherio siūlais.
Uždirbęs pinigų ir atidaręs savo saloną pradėjau važinėti į pasaulines parodas, ten įgijau patikimų partnerių, su kuriais draugauju iki šiol.
– Visur yra laukiamas verslininkas su pinigais, o jūs pradėjote nuo nulio. Iš kur sėmėtės drąsos?
– Ne paslaptis, kad didžiausias rūpestis – kaip gauti apyvartinių lėšų. Pasiklioviau savo verslo įgūdžiais, skoniu, mados supratimu, nes oda ir kailiais susidomėjau gerokai anksčiau nei įkūriau saloną.
O jei užklupdavo sunkesni laikai, susiverždavau diržą, išmokėdavau skolas ir toliau dirbdavau.
Žinojau, kad galiu likti be kelnių, bet svarbiausia, kad niekam nebūsiu skolingas. Dabar miegu ramiai. Man jau 68-eri, todėl džiaugiuosi kiekviena diena.
– Ar džiaugtis šia diena ir galvoti apie ateitį išmokote dėl skaudžių pamokų?
– O kur galiu dėtis, jei jau patyriau tris infarktus ir nebenoriu turėti tokios sveikatos krizės? Dar nesusimąsčiau, kas galėtų perimti mano verslą. Užauginau dvi dukras, padėjau joms įgyti gerą išsilavinimą, dabar jos gyvena užsienyje, tad laikas parodys.
– Kas jums padėjo tapti lyderiu versle?
– Lyderystė apima daug sričių, nesvarbu, ar sieki karjeros aukštumų, ar galvoji apie aukštą postą valstybėje. Privalai turėti tam tikrų gebėjimų ir laikytis moralės principų.
Daug ką lemia asmenybės, o dabar įsigalėjo individualistų mada. Individualistas visada ieško naudos – jei jam blogai su vienu žmogumi, jis randa kuo jį pakeisti.
Individualistas dažnai neprisiima atsakomybės, bet nori viską valdyti.
O tikras lyderis yra asmenybė, kuri nesikrato atsakomybės ir pareigų.
Kad galėtum būti ramus versle, turi matyti ateitį bent dešimt metų į priekį, nesvarbu, kuo prekiauji, – vinimis, statybinėmis medžiagomis ar kailiais.
Be praeities nėra ateities, o be ateities nėra ir tikslo.
– Kaip manote, kas žmogui dovanoja laimę?
– Manau, kiekvienas žmogus turi suprasti, kokią vietą jis užima visatoje.
Tai įmanoma pajusti tik tada, kai esi laisvas. Tai yra gebėjimas pakilti virš visų priklausomybių: nikotino, alkoholio, narkotikų, moteriškų sijonų, valdžios ir pinigų troškimo. Tai leidžia pajusti savo vietą ir jos prasmę dieviškos visatos begalinėje dėlionėje.
Tiesa, šviesa, gėris – tokių vertybių siekimas išgrynina žmogaus sielą.
Tada kiekvienas žingsnis ir kiekviena minutė yra prasmingi. Jei atidžiau pasižiūrėsime į ekonomiką, joje niekas nekalba apie žmogų. Siekiama didesnio pelno, vadinasi, ieškoma priemonių, kaip geriau motyvuoti darbuotoją, kad jis dar daugiau valandų dirbtų, kad būtų suinteresuotas pelnu.
O man versle svarbiausias yra žmogiškumas. Esu įpratęs visada atvirai kalbėti su savo darbuotojais, mūsų kolektyve kaip šeimoje – visi už vieną, vienas už visus.
Verslas negali būti sėkmingas be lyderio, jis sutelkia bendraminčius į komandą, padeda atsiskleisti jų gebėjimams, skatina siekti bendrų tikslų.
Jis padeda darbuotojams suprasti, kas su įmone bus po dešimties ar dvidešimties metų, nes rinkos sąlygos nuolat keičiasi.
Tai yra svarbu, juk verslas dažnai susiduria su įvairiais sunkumais, net turint finansinių išteklių ir talentingų darbuotojų be tikro lyderio gali pritrūkti organizuotumo, laiku priimtų sprendimų.
Man svarbūs ir nuoširdūs ryšiai su partneriais.
Duotas žodis yra aukso vertės. Kai buvo sunkumų versle, atvykęs į užsienį galėjau rinktis naujas prekes ir atsiskaityti po pusmečio.
Man buvo svarbu, kad manimi tikėjo, partneriai mane priėmė kaip lyderį, kuris žino, ką daro.
Gera vadyba negali būti be pasitikėjimo, turi sugebėti naujomis idėjomis užkrėsti žmones, su kuriais dirbi, įkvėpti juos eiti kartu, sakyčiau, net būti šiek tiek pranašu.
Bet svarbiausias pinigas – tai laikas. Jis brangiausias. Gyvenimo prasmė – mylėti savo gyvenimą ir auginti sielą. Mes nesame amžini, todėl turime išmokti džiaugtis tuo, ką turime, čia ir dabar.