Vos baigusi kosmetologijos studijas Kristina Vygelė ėmėsi darbo, kuris neturėjo nieko bendra su jos specialybe. Ji 7 metus vilkiku gabeno prekes Skandinavijos valstybių keliais, o dabar kuria puokštes iš pačios užaugintų gėlių.

Utenoje, ties A. ir M.Miškinių biblioteka, esančios kavinės „This is Coffee“ galinė siena nuolat nukrauta „VY“ gėlių puokštėmis.

Šioje kavinėje jos atsirado neseniai, rugpjūtį, kai įsismarkavo žydėti jurginai.

31 metų K.Vygelės užaugintos ir sukomponuotos gėlių puokštės kavinėje ilgai neužsibūna, bent kartą arba du per savaitę floristė lentynas papildo naujomis jų kompozicijomis.

[[ge:lrytas:lrytas:44306298]]

Vilkiku – po Skandinaviją

Jurginai – močiučių darželių gėlės, kurios nuskintos kone iškart nunarina žiedus, bet K.Vygelės puokštėse šios gėlės žydi savaitę ar dvi.

„Šiuo metu yra daugybė selekcininkų išvestų jurginų, kurie skirti būtent puokštėms komponuoti, rūšių. Jei vazoje dažnokai pakeičiamas vanduo ir pakerpami koteliai, jų žiedai ypač ilgai išlieka patrauklūs“, – paaiškino floristė ir gėlių augintoja.

K.Vygelė yra uteniškė. Jos šeima šiuo metu gyvena Jasonyse, netoli Utenos, su vyru jiedu augina vienų metų dukrelę.

[[ge:lrytas:lrytas:44116224]][[ge:lrytas:lrytas:44157831]][[ge:lrytas:lrytas:44479387]]

Bet tam, kad galėtų pasistatyti namus, Kristina su vyru buvo pasirinkę su jų profesijomis visiškai nesusijusį darbą.

„Utenos kolegijoje aš studijavau kosmetologiją, turiu sveikatos mokslų profesinio bakalauro diplomą.

Tuo metu, kai kolegijoje rašiau baigiamąjį darbą, mano draugas, dabartinis vyras, įgijo CE kategorijos – vilkikų vairuotojo pažymėjimą. Jo tikslas buvo padirbėti kelerius metus užsienyje, kad galėtų sutaupyti pinigų namui.

Išvažiavęs į pirmąjį reisą jis pamatė, kad Skandinavijos šalyse gana daug šeimų – vyrų ir moterų – karti dirba tose pačiose logistikos įmonėse ir pasikeisdami vairuoja tą patį vilkiką.

Grįžęs atostogų draugas manęs paprašė, kad ir aš išmokčiau vairuoti vilkiką, tuomet galėtume dirbti kartu. Juk daug greičiau pavyktų sutaupyti pinigų statyboms“, – pasakojo K.Vygelė.

Vos gavusi sunkiasvorių mašinų vairuotojos pažymėjimą, būdama 24 metų, Kristina įsidarbino toje pačioje logistikos įmonėje, kurioje dirbo jos širdies draugas.

Jųdviejų darbdavė buvo Lietuvos įmonė, bet vilkiko maršrutai driekdavosi po Suomiją, Švediją, Norvegiją, Nyderlandus.

Vis dėlto planavę padirbėti porą ar trejetą metų, visam laikui iš vilkiko kabinos jiedu išlipo gerokai vėliau.

„Nors ir buvo specifinis, vilkiko vairuotojos darbas man patiko. Darbo valandos būdavo ilgos, bet vairuodama per savo pamainą užsidėdavau ausines – klausydavausi muzikos arba serialų garso takelių, ir kelias neprailgdavo“, – pasakojo Kristina.

Anot jos, darbas logistikos įmonėje turėjo keletą svarbių privalumų. Vienas jų – uždarbis, kitas – po poros mėnesių darbo grįžus į Lietuvą būdavo suteikiamos maždaug šešių savaičių atostogos.

Pamažu Jasonyse kilo ir namas. Kadangi statybose nuolat ko nors pritrūkdavo, o pinigai išsekdavo, Kristina su vyru vėl sėsdavo į vilkiką manydami, kad tai – paskutinis kartas. Nežinia, kiek laiko jie dar būtų sukę ratus Skandinavijos keliais, bet po septynerių metų darbui logistikos įmonėje tašką padėjo besibeldžiantis į šį pasaulį kūdikis.

Sumanymą įžiebė tulpės

„Gėlynas atsirado impulsyviai, iš anksto nieko neplanavus, – pasakojo K.Vygelė. – Nyderlanduose buvo mūsų įmonės bazė. Vienąkart ją pasiekėme per patį tulpių žydėjimą. Pamenu, išlipome iš vilkiko, o aplink kojas – raudona tulpių jūra.

Gėrėdamasi ja netgi nepajutau, kaip garsiai ištariau: „Norėčiau tokios.“ Mano vyras iš karto sukluso. „Darykim“, – paskatino. Esą niekas tam netrukdo. Jo tėviškėje Daugailiuose daug žemės, vietos gėlynui būtų į valias. Tą akimirką ir suvokiau, kad labai norėčiau pabandyti.“

Lietuvoje yra keletas populiarų gėlių ir dekoratyvinių augalų augintojų, kurie socialinių tinklų įrašuose dalinasi patirtimi, priežiūros patarimais ar floristikos idėjomis.

„Peržiūrėjusi keletą jų įsitikinau, kad lietuviškų gėlių ūkiai Lietuvoje nėra naujiena. Juose auginamos gėlės turi paklausą, o dekoratoriai jas vertina ypač palankiai.

Juk ir mano gimtojoje Utenoje susibūrė grupė žmonių, kurie mieliau perka ne tiktai ekologiškas lietuviškas daržoves, bet ir lietuviškas gėles. Jiems nepriimtini žiedai, atgabenti, tarkime, iš Ekvadoro ir pripurkšti chemikalų“, – kalbėjo K.Vygelė.

Ji ir pati prijaučia Lietuvos gėlininkams: „Esu linkusi paremti saviškius – mūsų šalies ūkius, todėl iš jų perku įvairių daugiamečių gėlių sodinukus. Jie, kiek žinau, parsisiunčia visa tai iš sertifikuotų JAV arba Švedijos ūkių, o augindami daugina.“

Pirmi sodinukai – bandymams

K.Vygelė pirmuosius gėlių sodinukus atsivežė iš Nyderlandų, nusipirkusi jų vos po keletą – jurginų, puplaiškių, vilkdalgių, saulėgrąžų ir kitokių gėlių ketindama paeksperimentuoti.

„Norėjau pažiūrėti, kurios iš tų gėlių man labiausiai patinka, ir apskritai įsitikinti tuo, ar mokėsiu jas tinkamai prižiūrėti.

Tuomet, kai išsprogo pumpurai ir išsiskleidė nuostabaus grožio žiedynai, nusiminiau, kad visa tai taip ir nužydės kitiems jais nė nepasigėrėjus.

Pamaniau, kad parašysiu apie jas feisbuke, gal kas nors panorės gėlių. Ir netrukus ėmė plaukti prašymai surišti puokštę mamai, močiutei, draugei ar dar kam nors – kitą dieną jų reikėjo jau dešimties.

Apsiašarojusi iš laimės drebančiomis rankomis sukūriau pirmąsias gėlių kompozicijas, o vėliau kone per visą vasarą kasdien parduodavau po keletą puokščių“, – pasakojo K.Vygelė.

Regėdama, kad žmonėms rūpi Lietuvoje užaugintos gėlės, rudenį ji, padedama namiškių, paruošė žemę ir 2025 metų pavasarį pasodino apie 500 įvairių rūšių bijūnų.

Kad sustiprėtų kelmai, pernai bijūnams nebuvo leidžiama žydėti, o šiemet jie sodrius žiedus išskleidė gegužės pabaigoje.

Kristina puokštes iš jų rišo kone iki vasaros vidurio, mat skirtingų rūšių bijūnai ir žydėjo skirtingu laiku.

Rugpjūtį K.Vygelė pradėjo į rišamas puokštes komponuoti jurginus – jų šįmet gėlininkė yra pasodinusi apie tūkstantį kelmų.

Netrukus, kai tiktai žiedus nukąs šalnos, visus juos teks iškasti, kad patalpose jie galėtų saugiai peržiemoti.

Apyvarta dar nedidelė

„Darau sau meškos paslaugą, nes neturiu tikslios apskaitos.

Kita vertus, auginu gėles iš idėjos, dėl to, kad man tai patinka, o gėlių kompozicijos nėra mano pagrindinės pajamos.

Tiesiog trokštu, kad kuo daugiau žmonių pastebėtų, kokios gražios lietuviškos gėlės, ir imtų joms teikti pirmenybę“, – kalbėjo K.Vygelė.

Gėlynui skirtos pirmosios investicijos nebuvo labai didelės.

Pirmieji sodinukai, atvežti iš Nyderlandų, kainavo apie 300 eurų, daugiamečiams bijūnams teko skirti kone 3 tūkst. eurų.

Kas pavasarį Kristina vis dar papildomai nuperka jurginų gumbų, šiemet jiems išleido apie 500 eurų. Pinigų kasmet reikia skirti ir trąšoms bei augalų priežiūros priemonėms.

Todėl vidutiniškai gėlių ūkiui per metus tenka išleisti maždaug 2 tūkst. eurų, bet į sąmatą nepatenka nei Kristinos, nei jos mamos bei kitų artimųjų darbo valandos.

„Nesu specialiai įsteigusi savo ūkio. Teisingiau būtų sakyti, kad šeimos ūkyje auginu daugiametes gėles, kurios man labiausiai patinka ir kurių žydėjimo sezonas yra gana ilgas: bijūnus, jurginus, pentinius, svyrančius burnočius, žioveinius, ežiuoles, įvairias smulkiažiedes gėles“, – kalbėjo K.Vygelė.

Į Vilniuje esančias didžiąsias gėlių bazes kartą per savaitę ji nuvažiuoja parsivežti kompozicijoms reikalingų tokių gėlių, kurių neįmanoma užauginti Lietuvoje, pavyzdžiui, Pietų Afrikoje augančių protėjų.

Floristės sukurtų puokščių kainos priklauso nuo jų dydžio ir svyruoja tarp 20 ir 50 eurų. Didžiausią paklausą turi nedidelės gėlių kompozicijos, kurios kainuoja 25–35 eurus.

Vis dažniau K.Vygelė sulaukia užsakymų sukurti šventines interjero bei stalo dekoracijas. Netrukus prasidės ir Kalėdų puošybos sezonas, o jam gėlininkė jau turi užsakymų.

Iš vilkiko kabinos – į nuosavą gėlyną: jurginų ten veši net tūkstantis kelmų