Būtent – į miesto bitininkystę, kai bičių aviliai laikomi ant stogų ar terasose. Veiklai plečiantis, „Urbanbee“ – P. Chockevičiaus verslas – padėjo koją ir už Lietuvos ribų: šiandien komanda prižiūri avilius ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, bet ir Latvijos sostinėje Rygoje.
Į didelius pokyčius Paulių nejučia pastūmėjo ir investiciniame fonde dirbęs vadovas, didelis medaus mėgėjas – užsisakydavo jo iš Graikijos, Italijos, Ispanijos, kitų šalių.
Sykį P. Chockevičius atvežė jam paragauti medaus iš savo tėčio gimtinės – iš bityno, kurį anksčiau laikė Pauliaus senelis, o dabar – jo krikštatėvis. Lietuviško medaus paragavęs vadovas liko sužavėtas.
Lietuvių netradiciniai gaminiai keliauja net į Prancūziją: apsaugo namus nuo termitų
„Tada man atsivėrė medaus pasaulis. Pradėjau juo domėtis, jausti skonius, supratau, kad medus, kaip ir vynai, būna įvairiausių skonių“, – pasakoja pašnekovas.
Paulius nėrė dar giliau: kilo noras suprasti, kaip atsiranda kokybiškas medus, kokius procesus turi atlikti bitininkas, nuo ko priklauso galutinis rezultatas. Bitininkystė pašnekovo gyvenime užėmė vis daugiau vietos. Kartu kirbėjo noras grįžti į Lietuvą, kuris vieną dieną išsipildė.
Susiję straipsniai
Jau būdamas čia, Lietuvoje, P. Chockevičius vis nuvažiuodavo į krikštatėvio bityną, iš smalsumo prisijungė prie bitininkų draugijų.
Ypač įstrigo vienas susitikimas su patyrusiu bitininku.
„Nuvykau pas vieną senolį, kuris man į rankas padavė korį. Mano akys – pilnos baimės, nes dar iš vaikystės atsimenu įspėjimus, kad su bitėmis reikia atsargiai elgtis. Bet palaikęs korį supratau, kad bitės nieko blogo nedaro – pakutena, ir tiek“, – prisimena pašnekovas.
Šis susitikimas paliko didelę aistrą ir žavėjimąsi bitėmis. „Eksponentiškai pradėjau domėtis bitininkyste. Staiga pas mane atsirado penki aviliai, septyniolika, trisdešimt, šešiasdešimt“, – juokiasi Paulius.
Bitininkaudamas Lietuvoje jis prisiminė Londone matytą miesto medaus kultūrą – prestižinėse britų parduotuvėse galima rasti medaus, surinkto miesto aplinkoje.
Be to, Paulius pastebėjo, kad į jo bityną atvykusiems svečiams bitės palikdavo didelį įspūdį. Tai buvo ženklas, kad jo veikloje yra didesnė prasmė, tuo reikia dalintis. „Miestas yra būtent ta vieta, kur atitrūkta nuo gamtos, nuo bičių, todėl bičių avilys čia tampa ryšiu tarp žmogaus ir gamtos“, – apie kelią, atvedusį iki „Urbanbee“, pasakoja Paulius.
Paskutiniai žingsniai prieš pradedant savo verslą buvo stažuotės viename didžiausių miesto bitynų Londone ir Lenkijoje.
„Urbanbee“ pradžioje P. Chockevičius buvo vienas. Maždaug po metų tapo aišku, kad vienam visko aprėpti nepavyks. Dabar komandoje – devyniese: kai kas turi patirties su bitėmis, kiti su jomis apskritai nebuvo susidūrę.
„Mes laužome stereotipą, kad bitininkas – būtinai senolis prie avilio gamtoje. Pas mus kolektyvas – jaunas ir aktyvus“, – kalba Paulius.
Komandoje dirba ir profesionalūs bitininkai nors, anot pašnekovo, sudėtinga rasti bitininką, kuris būtų profesionalas, bet kartu atviras pažiūrėti kitaip – nenusistatyti prieš miesto bitininkystę.
Pradėjęs savo verslą Paulius jautė šeimos palaikymą, tačiau bendrai ne visi į naują sumanymą žvelgė palankiai. Pasirodžius pirmiesiems straipsniams apie miesto bitininkystę, netrūko pastabų: kai kurie tradicinės bitininkystės atstovai abejojo, ar miestas apskritai tinkama vieta bitėms.
Tačiau skeptikams P. Chockevičius aiškina, kad miesto medus – priešingai – gali būti švaresnis nei užmiesčio. Tą pagrindžia tyrimai. „Nuo pat pradžių stengiausi vadovautis mokslu, kad žinočiau, ar miesto medus tikrai sveikas, geras, neužterštas ir tinkamas vartoti“, – aiškina pašnekovas.
Anot jo, užmiestyje gali būti žymiai didesnė taršos rizika dėl intensyvios žemdirbystės ir intensyviai cheminiais preparatais purškiamų laukų. Bites paveikia cheminės priemonės, o pačiame meduje aptinkama intensyvios ūkinės veiklos cheminės taršos likučių, kurie gali nusėsti mūsų kūne ir lemti lėtines ligas.
Pirmąjį avilį P. Chockevičius užkėlė ant viešbučio „Babilonas“ stogo Kaune. O veikla sparčiau ėmė plėstis po to, kai avilys atsirado Vilniuje, ant GO40 pastato stogo. Be kita ko, Pauliaus komanda prižiūri bites ir Prezidentūroje.
„Urbanbee“ avilius įkurdina terasose, ant įmonių pastatų stogų. „Juokiamės, kad nereikia jokių sporto salių. Per vasarą numetame svorio laipiodami kopėčiomis ir laiptais“, – šypsosi pašnekovas.
Kai bičiuliai iš Lietuvos verslą plėtė Latvijoje, panoro, kad ir Rygoje būtų bičių avilių – taip spiečius išskrido pas kaimynus. Įžengę į kaimyninę rinką „Urbanbee“ plėtėsi. P. Chockevičius neslepia – yra minčių užsienyje plėstis stipriau, tik kol kas ir Lietuvoje yra ką veikti.
Vienas klientas įmonei yra iškėlęs ambicingą tikslą – turėti 10 tūkst. avilių. Šiandien jų prižiūrima apie 200, todėl iki tokio masto dar toli. Tačiau Paulius sako, kad miesto bitininkystė jam yra veikla, kurios vertė matuojama ne vien komercine nauda.
„Niekada nesigailėjau, kad to ėmiausi. Net jei nebūtų pajamų, aš vis tiek tą daryčiau.
Mes esame miesto bitininkystės Lietuvoje ambasadoriai – keičiame požiūrį, kad miesto bitininkystė – puikus dalykas, o ne užterštas medus. Galų gale, visa tai – daugiau ne apie medų, o apie tai, kaip galime prisidėti prie geresnės biologinės įvairovės ir kaip miestus padaryti žalesnius“, – sako jis.
„Ko nedarytumėt, jeigu dabar grįžtumėt į 2019-uosius, į „Urbanbee“ pradžią“, – klausiu.
„Nedirbčiau su tradiciniais aviliais. Jie sunkūs, labai nepatogūs, nepritaikyti miesto stogams. Sukūrėme savo avilio dizainą – pritaikėme skirtingas avilių praktikas, surinkome geriausius dalykus“, – paaiškino Paulius.
Kodėl įmonės apskritai nori ant savo pastatų įkurdinti bites?
Pašnekovas vardija kelias priežastis. Viena jų – noras prisidėti prie biologinės įvairovės didinimo. Pasak Pauliaus, kai kurios aplinkosauginės iniciatyvos apčiuopiamų rezultatų duoda tik po daugelio metų, o avilio daromas poveikis pastebimas iš karto.
Kita priežastis – darbuotojų įsitraukimas. Avilys tampa vieta, kur užsukama per pietų pertrauką, dalyvaujama sukant medų, o kai kurie pramoksta bitininkystės amato. Be to, toks medus gali tapti išskirtine verslo dovana.
Skamba neįtikėtinai, tačiau P. Chockevičiui yra tekę treniruoti bitę. Tačiau Pauliui tai – jokia nuostaba.
„Šunį galima dresuoti, galima ir bites. Jos turi atmintį, mąsto“, – kalba pašnekovas ir papasakoja, kaip dirbant Londono miesto bityne picerija užsakė reklamą. Pauliaus darbas buvo išdresuoti bitę taip, kad ji užliptų ant iškeptos miniatiūrinės picos, jos pavalgytų ir nueitų.
O ar žinojote, kaip bitė atskiria, į kurį iš gausybės avilių jai grįžti? P. Chockevičius paaiškino: bitė orientuojasi į saulę ir pagal trajektoriją, kurioje saulė yra tam tikrame taške. Išlindusi iš avilio bitė apskrenda mažu ratu, tada pakyla aukščiau – apskrenda didesnį ratą, galiausiai – didžiausią ratą.
Šitaip ji susiorientuoja, kurioje plotmėje pagal saulę yra avilys. Viršugalvyje esančios trys akys padeda susidaryti periferinį vaizdą. Jeigu avilį patrauktume tris ar daugiau metrus į šoną, bitės sugrįš į senąją savo vietą, bet į avilį – ne.
Bet intensyvi žemdirbystė ir cheminėmis priemonėmis purškiami laukai bitėms kelia pavojų. Anot Pauliaus, monokultūroms nužydėjus, lieka tai, ką jis vadina „žaliąja dykuma“.
Ypač pažeidžiamos laukinės bitės ir kamanės, kurios negali nuskristi tokių atstumų kaip medunešės bitės. Todėl aviliais mieste padėties į gera nepakeisi, bet miesto bitės, anot Pauliaus – puikios visų gamtos apdulkintojų advokatės, padedančios edukuoti apie esamą situaciją.
Pašnekovas pastebi, kad dalis ūkininkų jau renkasi tvaresnius sprendimus: taiko sėjomainą, palieka neartus laukus ar žaliąją masę. Tačiau tokių pavyzdžių vis dar per mažai.
Anot P. Chockevičiaus, šiuo metu viena aktualiausių temų Lietuvos bitininkystės sektoriuje yra medaus falsifikavimas ir jo poveikis vietos bitininkams. Pašnekovas pasakoja, kad bendro tyrimo su Estijos laboratorija „Celvia“ metu nustatyta, kad net apie 70 proc. Lietuvos prekybos centruose tirtų medaus mėginių turėjo falsifikavimo požymių, susijusių su pašaliniais cukrais.
Vėliau Lietuvos bitininkų sąjungos iniciatyva Vokietijos laboratorijose atlikti tyrimai parodė labai panašius rezultatus.
„Medaus falsifikavimas gali kelti ne mažesnę grėsmę bitininkystės ateičiai nei pesticidai ar kiti aplinkos veiksniai. Dėl nesąžiningos konkurencijos ir dirbtinai mažų kainų vietos bitininkams tampa vis sunkiau išlaikyti savo ūkius.
Jie priversti mažinti bičių šeimų skaičių ar net nutraukti veiklą. Ilgainiui tai gali lemti ir mažėjantį medunešių bičių skaičių mūsų aplinkoje bei jų indėlį į augalų apdulkinimą“, – sako P. Chockevičius.