Vaida sutiko pakalbėti apie šamanizmo ir islamo dermę, autentiškos kultūros modernėjimą ir tik motociklu įveikiamas Indonezijos miestų džiungles.
Šešios drąsios lietuvaitės ir bilietas į vieną pusę
Prieš įsigydama bilietą į Džakartą, Vaida jau buvo įkėlusi koją į Aziją – apie Indonezijos skiriamą stipendiją “Darmasiswa“ ji išgirdo studijuodama paveldosaugą Gruzijoje.
„Konkursas nebuvo didelis – atrinkti visi aštuoni kandidatavę lietuviai, tačiau du stipendijos atsisakė. Taigi, į Indoneziją išskridome šešios merginos, – prisimena Vaida. – Keturios pasirinko Balį, viena – Surakartą, o aš nusprendžiau mokytis batikos Džokjakartoje – kultūrinėje Indonezijos sostinėje.
Batika – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta tekstilės dekoravimo technika.
„Ji unikali tuo, kad vis dar yra gyva, skirtingai nei, pavyzdžiui, lietuviška kryždirbystė. Tiesa, Indonezijoje batika nebemadinga. Ją bandoma atgaivinti, pritaikant prie modernių suknelių, tačiau batika nusileidžia Vakarų pasaulio madai“, – teigia Vaida, į Lietuvą parsivežusi penkis šalius, kuriuos pati dekoravo.
Motociklas būtinas
Sužinojusi, kad Džokjakartoje gyvena šeši milijonai gyventojų, Vaida suprato, kad jos planas popietėmis dviračiu numinti iki vandenyno neišdegs.
Netrukus mergina pradėjo vairuoti motociklą. „Viešasis transportas Indonezijoje labai prastas, o daug vaikščioti, kai lauke 32 laipsniai karščio ir nėra šaligatvių, labai sunku. Taigi visos lietuvės Indonezijoje vairavo kokią nors transporto priemonę“, – pasakoja Vaida.
Džokjakartos pietinėje dalyje mergina su dviem slovakėmis nuomojosi namą.
„Kiekviena už savo kambarį metams sumokėjome po tris milijonus rupijų (apie tris šimtus dolerių), o tai buvo labai brangu, bet mes to nežinojome, – šypsosi Vaida. – Gyvenome apsuptos ryžių laukų, toliau nuo miesto.
Už lango kurkė varlės, grojo žiogai ir aidėjo muedzino kvietimas maldai į mečetę. Vietinėse parduotuvėse niekas nekalbėjo angliškai, tad natūraliai išmokau indoneziečių kalbos. Beje, kai išmoksti kalbą, tau nebekelia kainos, o jei dar pasakai kokį juokelį – tave įsimyli ir prekes gali gauti kone nemokamai. Indoneziečius nesunku papirkti pozityvumu.“
Ašaros viešojoje vietoje – tabu
Lietuvė netruko atrasti, kad jausmų – tiek meilės, tiek liūdesio – rodymas Indonezijoje yra nepriimtinas: „Indoneziečiams svarbiausia, kad būtum pozityvus. Jeigu parodai neigiamus jausmus ar, neduok Dieve, apsiverki – jie nebežino, kaip su tavimi elgtis. Tokias emocijas jie laiko viduje arba jas išmedituoja. Jie mąsto taip: su savo neigiamomis emocijomis turi susitvarkyti pats, o į žmones eiti be pykčio, nuoskaudų.“
Merginos teigimu, lygiais taip pat nemandagu pasibučiuoti gatvėje, o štai laikytis už rankų galima: „Indoneziečiai jausmus rodo savaip, subtiliau – žodžiais, pokalbiais, šypsena.“
Islamas: kryžkelėje tarp šamanizmo ir radikalizmo
Indonezijoje yra penkios valstybinės religijos: islamas, budizmas, krikščionybė, induizmas ir konfucionizmas, tačiau dominuoja islamas.
„Indonezijos kultūra turtinga, čia nuo seno tikima dvasiomis, gamta, vaiduokliais. Tai net ne religija, o filosofija, gyvenimo būdas, prisitaikęs prie islamo ir kitų modernių religijų. Ir šiandien Džokjakartoje galima sutikti musulmoną, kuris ryte nueina pasimelsti į mečetę, o vakare važiuoja prie vulkano pamedituoti pagal senuosius tikėjimus“, – pasakoja Vaida.
Vis dėlto lietuvė nerimauja, kad į Indoneziją pastaruoju metu pradėjo skverbtis radikalusis islamas: „2013 metais islamiškuose universitetuose, kurie, mano žiniomis, yra finansuojami Saudo Arabijos, įvestas privalomas religijos kursas kitų dalykų sąskaita. Beje, Indonezijos krikščionys siekia atsispirti islamui, todėl taip pat radikalėja.“
Džilbabas – vakarietiško islamo simbolis
Vaidos žiniomis, musulmoniškos skaros Indonezijoje ilgą laiką neišpopuliarėjo, nes slėpti plaukas Azijpje nėra būdinga tradicija.
„Anksčiau buvo daugiau moterų, kurios neslėpė plaukų, nei kad slėpė. Dabar galvos apdangalas, vadinamas džilbabu, tapo populiarus ir madingas. Iš keleto žmonių girdėjau, kad mergina, kuri dėvi džilbabą, laikoma doresne, geresne“, – pasakoja Vaida.
Ji priduria, kad džilbabas paprastai yra įvairiaspalvis: žydras, rožinis, margas, puoštas gėlėmis, o prie jo nebūtina konservatyvi apranga – galima vilkėti ir džinsais. Tiesa, kitaip yra Ačeho sultonate, kur palengva priimami radikaliojo islamo įstatymai – ten džinsų merginos nemūvi, o kasdienį žmonių gyvenimą reglamentuoja griežtas šariatas.
Meilė priverčia keisti religiją
Dar vienas religijos reikšmės augimo visuomenėje įrodymas – santuokų tarp skirtingų konfesijų atstovų draudimas, įteisintas prieš gerą dešimtmetį.
Šiandien sąjunga tarp krikščionio ir musulmono Indonezijoje įvykti negali – vienas jų turi keisti religiją. Vaidos teigimu, dažniausiai pasirinkimas būna islamo naudai. Daug užsieniečių priima islamą vien tam, kad gautų dokumentus.
„Indonezijoje pažinojau belgę Barbarą, kurios vyras musulmonas. Kai tuokėsi, ji ne tik formaliai pakeitė religiją, bet ir psichologiškai stengėsi įtikėti. Vis dėlto praėjus metams ji tapo aršia bet kokios religijos priešininke. Dabar Barbara dirba mokytoja ir stengiasi vaikams parodyti, kad pasirinkimo galimybių yra daug“, – pasakoja Vaida.
Ligoninės – tik išrinktiesiems
Pašnekovė atskleidžia, kad socialinės rūpybos sistema Indonezijoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, tad socialinių garantijų faktiškai nėra. Šioks toks pasiekimas yra tai, kad darbuotojai socialinio draudimo mokesčius gali susimokėti patys, tačiau jų niekada nepadengia darbdavys.
Dauguma ligoninių yra privačios ir paprastam indoneziečiui neįkandamos. „Būna, kad vaikas susilaužo ranką, tačiau tėvai neturi pinigų jį gydyti ligoninėje. Ranka sugyja netaisyklingai ir tokia lieka visam gyvenimui“, – pasakoja lietuvaitė. Neretai susirgę asmenys vedami pas kaimo šamanus, vadinamus dukunais, kurie gydo tradiciškais liaudiškais būdais.
Kai visi šypsosi, lengva atsipalaiduoti
Per pirmuosius šalyje praleistus metus išmokusi tradicinių indoneziečių rankdarbių, antraisiais metais Vaida dar geriau įsiliejo į šalį: pradėjo dirbti kelionių vadove, mokyti anglų kalbos.
Vis dėlto didysis lūžis jos viešnagės Indonezijoje metu įvyko anksčiau – praėjus maždaug šešiems mėnesiams nuo atvykimo.
„Po pusės metų tu moki kalbą, vairuoji motociklą ir tavyje kažkas pasikeičia. Tu labai atsipalaiduoji. Tai lengva padaryti, nes aplink visi šypsosi. Indonezijoje tvyro ir socialinio saugumo jausmas: žinai, kad visada atsiras žmogus, kuris tau padės, nors ir bus pats neturtingiausias“, – teigia mergina.
Ji prisimena Indonezijoje pasiilgdavusi šviežio oro, švaraus vandens, metų laikų ir lietuviškos ramybės, o dabar ilgisi žmonių gausos: „Azijoje aplink tave visada yra žmonių, nuolat vyksta gyvenimas ir nėra kada liūdėti.“
Į Lietuvą mergina sugrįžo kantresnė (kiek reikia kantrybės, kai tau pasako, kad nuo Balio iki Džokjakartos važiuosi keturiolika valandų, o važiuoji dvidešimt aštuonias) ir savarankiškesnė (antraisiais viešnagės metais viskuo teko rūpintis pačiai – nuo vizos iki darbo paieškos).
Ar Vaida dar sugrįš į Indoneziją? Tikriausiai, nes atvirų širdžių šalyje, kaip pati ją vadina, paliko ir dalelę savo širdies.