Šartro katedra – nuostabus religijos lobis. Tai 13-to amžiaus gotikinio stiliaus, viduramžiškas krikščionybės atvaizdas akmenyje.
Nesunku įsivaizduoti, kokį nepaprastą poveikį šis galingas architektūrinis šedevras turėjo čia atkeliaujantiems piligrimams. Jie niekada savo gyvenime nebuvo matę nieko panašaus ir žavėjosi įstabiu didingo pastato aukščiu. Didžiulė erdvė apgaubta, atrodytų, neįtikėtinai aukštų skliautuotų sienų.
Kaip pavyko pastatyti tokį įstabų kūrinį? Kaip išsilaiko tokio aukščio sienos? Ir kaip sienos su tokia daugybe langų pajėgia stovėti? Kokias paslaptis gaubia arkos ir kolonos, atlaikančios visą šį svorį?
Tačiau tai, kas tikriausiai darė jiems didžiausią įspūdį, buvo šviesa.
Pasak Šventojo rašto, Dievas yra šviesa. Taigi čia plūstanti šviesa, sumaniai paveikta spalvoto stiklo, jau pati savaime atrodė šventa.
Galimas daiktas, net patys to nesuprasdami, piligrimai šlovino tai, kam žmonija buvo atsidavusi gerokai prieš Krikščionybės gimimą – saulės šviesą.
Kuo ilgiau žiūrėsite, tuo daugiau pamatysite paveikslų, visai nesusijusių su krikščionybe. Akmens raižiniai ant durų vaizduoja zodiako ženklus.
Kituose paprasčiausiai matomas eilinio žmogaus gyvenimas.
Didžiulis vabalas su žmogaus galva primena egiptietišką skarabėją.
O katedros viduryje – marmurinis labirintas, neturintis jokių krikščioniškų šaknų.
Kai kurių lubų dalių dekoracijos rodo išskirtinę rytų kraštų įtaką.
Tie, kurie pasiruošę pasižvalgyti, čia pamatys, kad Šartro katedra po savo skliautais slepia daug daugiau, nei atrodo iš pradžių.
