Ilgus amžius šios vietos buvo Dogono genties narių namai. Jie gyveno atsiskyrę nuo likusio pasaulio iki pat 1930-ųjų.
Dogoniečiai gyvena centriniame Malio plokščiakalnyje, į pietus nuo Nigerio upės.
Dogono gentis – viena iš nedaugelio vis dar tvirtai besilaikančių savo tradicinio gyvenimo būdo ir senojo tikėjimo.
Pagal dogoniečių tikėjimą yra vienas Dievas, vadinamas Ama, kuris gyvena danguje. Vieną dieną Ama paėmė didžiulį molio gabalą ir metė jį žemyn. Besisukdamas šis molis įgijo kvadrato, kurio kiekvienas kampas žymi keturis žemės polius, formą, ir iš jo susiformavo moters kūnas. Motina Žemė.
Savo stebuklą randame Sango kaime. Tai Dogono šokėjų kaukės, nuostabūs meno kūriniai – tikras Afrikos simbolis.
Šokiai čia – tarsi tiltas tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių.
Svarbiausia, jog šokiai suteikia galimybę Dogono genties žmonėms bendrauti su savo protėviais. Šis stebuklas – tai raktas į šokį, kuris atrakina duris į dvasių pasaulį.
Šios Dogono kaukės neturi konkrečios reikšmės, jose svarbiausia gyvenimo stiprybė, kurią jos vaizduoja. Šokio metu jos atgyja. Šokėjas ir kaukė susilieja. Šios kaukės – šventos. Jos per daug galingos, kad būtų patikėtos eiliniams mirtingiesiems, taigi tik išrinktieji gali jas liesti ir žino, kur jos laikomos.
Nors moterys apeigose nedalyvauja, viena svarbiausių kaukių atstovauja būtent jas.
Šie šokėjai vaizduoja moteris ant kojokų, taip parodydami Dogono žmonių požiūrį į moteris – jos šioje gentyje yra aukštinamos ir turi ypatingą statusą.
Šis šokis ir jam skirtos kaukės yra svarbiausi ir stipriausi Dogono genties pasaulio simboliai, padedantys išlaikyti ryšį su dievais šiuolaikiniame pasaulyje.
Po šokio visos šios galingos kaukės grįš į savo saugias slaptavietes.
