Jis buvo sukurtas paslaptingų žmonių, kurie dingo be pėdsakų daug anksčiau, nei Europiečiai įkėlė koją į Ameriką.
Prieš šimtmetį atrastas dviejų kaubojų, Mesa Verdė pakeitė vakarų istoriją. Ši vieta parodė, jog vietiniai Amerikiečiai šiame regione gyveno gerai organizuotose ir valdomose nuolatinėse miesto bendruomenėse.
Mesa Verdė viduje slepiasi paslaptingųjų gyventojų, kurie čia klestėjo prieš maždaug tūkstantį metų, palaikai. Deja, apie juos labai mažai žinoma, išskyrus tai, kad jie buvo puikūs statybininkai.
Navahai (indėnų gentis) juos vadino anasaziais, „senaisiais“.
Jų dvasinis tikėjimas taip pat labai paslaptingas, ir vieninteliai žinomi dalykai buvo rasti požemių griuvėsiuose.
Kiva buvo apvalus požeminis kambarys, kuriame rinkdavosi šeimos.
Ant grindų būdavo laužavietė ir nedidelė duobelė, vadinama sipapu, kuri simbolizavo ryšį su požemių pasauliu.
Viename iš daugelio būstų randame sienų piešinių. Kai kurie iš jų vaizduoja į piramides panašius statinius, kas verčia manyti, jog šie žmonės galėjo būti vienos iš didžiųjų centrinės Amerikos civilizacijų, tokių kaip toltekai, palikuonys.
Šis mažas miestelis, žinomas kaip Uolos rūmai, turi maždaug 220 kambarių, juose gyveno apie 250 žmonių.
Tai buvo viena iš daugelio mažų bendruomenių, įsikūrusių Uoliniuose kalnuose.
Mesa Verdė ispaniškai reiškia „žalias stalas“ – būtent taip atrodo Kanjono viršus, kur, manoma, anasaziai turėdavo užkopti, kad pasiektų ūkininkavimui tinkamas vietas.
Šiandien Mesa Verdės nacionalinis parkas yra daugiau nei keturių tūkstančių archeologinio paveldo vietų ir 600-tų uolinių būstų namai.
Mesa Verdė rodo žmonių prisitaikymo galimybes. Jie panaudojo natūralias kraštovaizdžio ypatybes ne tik tam, kad gautų maisto, bet, apsigyvendami uoloje, taip pat pasirūpino apsauga ir prieglobsčiu.
