Ar paaukotumėte eurą ar du neįgaliam žmogui, kuris prašo pinigų automobiliui įsigyti? Keli šimtai kauniečio A.Simončiko draugų ir pažįstamų tai jau padarė. Per metus ir kelis mėnesius į vyro sąskaitą sukapsėjo daugiau kaip 5 tūkst. eurų.
„Rezultatas viršijo mano lūkesčius“, – sakė A.Simončikas. Negalios varžomas vyras tikisi, kad vėliausiai po penkerių metų jo svajonė išsipildys – jis surinks reikiamą sumą ir galės įsigyti bei savo poreikiams pritaikyti automobilį.
Sena jo svajonė – ištrūkti į gamtą, pakeliauti po Lietuvą ir Europą.
Kol kas išpildyti ją beveik neįmanoma – tarpmiestinis transportas nepritaikytas neįgaliesiems, o Kauno miesto bei nevyriausybinių organizacijų turimo transporto visiems norintiems neužtenka.
Prikaustytas prie lovos
40 kg sveriantis vyras nuo dešimties metų prikaustytas prie lovos. Dėl žvynelinės komplikacijų sustingo kauniečio sąnariai, jis neištiesia rankų ir kojų.
44-erių IT specialistas sukioja galvą, valdo ligos deformuotas plaštakas, pirštus ir rankas iki alkūnių.
Dvidešimt paauglystės ir jaunystės metų A.Simončikas praleido tarp keturių sienų. Ir per pastaruosius keliolika tolimiausia vyro kelionė – į Šventąją, kur rengiama neįgaliųjų stovykla.
„Noriu pamatyti Lietuvą, o gal ir Europos šalis – Lenkiją, Latviją, Estiją“, – aiškino vyras.
Jis tikino, kad jei pavyktų įsigyti ir neįgaliojo vežimėliui pritaikyti automobilį, jis juo dalytųsi su kitais likimo draugais.
Savo paskyroje socialiniame tinkle vyras jau gavo kelias dešimtis užklausų su prašymais pasinaudoti automobiliu.
Vežimėlio svoris – 140 kg
„Kilstelkite mano vežimėlį, – pasiūlė kaunietis. – Tada klausimų nekils.“
Keturių ratų elektrinis vežimėlis sveria 140 kg, su Antanu – 180 kg. Jiems abiem pakelti prireikia kelių vyrų. Pulteliu paties Antano valdomas vežimėlis nesusilanksto, neišsiardo. Vos vienas laiptelis, ir kelionė baigiasi.
Septintame daugiabučio aukšte gyvenantis kaunietis ir 77-erių jo motina džiaugiasi, kad vežimėlis telpa į liftą. Pirmame aukšte prie laiptų pririštos medinės storos lentos – A.Simončiko kelias į kiemą.
Norėdamas nuvykti pas gydytoją, toli nuo namų esančią parduotuvę ar kavinę, vyras naudojasi viešuoju transportu arba išsikviečia neįgaliesiems pritaikytą socialinį taksi.
Tačiau šių paslaugų nepakanka – neįgaliesiems pritaikyti autobusai ir troleibusai važiuoja retai, o socialinis taksi dirba tik darbo dienomis, norinčiųjų juo važiuoti – labai daug. „Paslauga gera, bet laimės dalykas, kada pasiseks ją gauti“, – pasakojo A.Simončikas.
Nori kelionių į gamtą
Kaunietis svajoja ne tik nuvažiuoti iki gydytojo ar į parduotuvę, bet ir plėsti akiratį – pamatyti Rumšiškes, Birštoną, kitas Lietuvos vietas.
Tai neįgaliam vyrui kol kas neįmanoma – tarpmiestinis transportas yra nepritaikytas keliauti neįgaliesiems.
„Labai noriu nuvažiuoti prie jūros, į gamtą, į mišką, bet kur už Kauno ribų – grynu oru pakvėpuoti, pabūti gamtoje, prie vandens, pabėgti iš miesto“, – sakė kaunietis.
Nors pats automobilio vairuoti negalės, tai už jį darys draugai, pažįstami ir visi, norintys padėti.
„Feisbuke turiu du tūkstančius draugų. Kas antras turi vairuotojo pažymėjimą ir automobilius. Jie ir dabar mielai pavežtų, bet į jų automobilį aš su vežimėliu netelpu“, – aiškino negalios suvaržytas A.Simončikas.
Tikslas – 15 tūkst. eurų
Idėja iš geros valios žmonių rinkti pinigus automobiliui kilo Antano giminaičiui, buvusiam radijo stoties „Tau“ didžėjui slapyvardžiu Tarakonas. Prieš 2014-ųjų Kalėdas jis sukūrė interneto svetainę „simoncikas.lt“, kurioje papasakojo A.Simončiko istoriją ir pakvietė žmones aukoti automobiliui.
Tuomet jiedu tikėjosi sudominti žinomų žmonių fondus, paskelbti apie akciją per žiniasklaidą ir taip greičiau surinkti reikiamus 15 tūkst. eurų. Tačiau niekas į juos neatkreipė dėmesio.
Vyras siuntė feisbuko žinutes ir politikams, ir žinomiems žmonėms. Šie siūlė eiti į „Bėdų turgų“. Pažiūrėjęs kelias laidas A.Simončikas suprato, kad ji skirta gaisro ar kitų nelaimių ištiktiems žmonėms.
„Turtingieji paremti atsisakė, o paprasti žmonės, kad ir po kelis eurus, aukoja“, – sakė žmonių gerumo sujaudintas A.Simončikas.
Išskirtinai daug – tūkstantį eurų – į jo sąskaitą pervedė senas kauniečio pažįstamas, dar per keturis šimtus eurų – vienos Kauno neįgaliųjų organizacijos vadovė.
Iš viso per metus ir tris mėnesius geradariai vyrui paaukojo per 5 tūkst. eurų.
Pirks ne senesnį nei 5 metų
Žmonės kartais A.Simončiko klausia, kodėl jis užsibrėžė surinkti 15 tūkst. eurų. Neįgalus vyras išsamiai paaiškina: 15 proc. nuskaičiuos valstybė, du trečdaliai likusios sumos – automobiliui, dar trečdalis – jam pritaikyti, kad būtų galima įvažiuoti vežimėliu.
Kaunietis pirks ne senesnį nei 5 metų automobilį. „Įranga automobilyje bus įdėta brangiai. Jei automobilis po poros metų suges, bus į balą išmesti dideli pinigai“, – aiškino A.Simončikas.
Vyras ieškos septynių vietų „Volkswagen Caddy“ ar „Volkswagen Sharan“. Vietoj dviejų galinių sėdynių automobilyje bus padaryta vietos vežimėliui, 10–15 cm pažemintas automobilio dugnas ir pritaisytos įvažos.
Automobilį neįgaliesiems pritaikys įmonė Vilniuje.
Pribloškė automobilio kaina
A.Simončikas taip pat svarstė pirkti dar gamykloje neįgaliesiems pritaikytą automobilį. „Galima pirkti iš karto su gamykline įranga, bet dažniausiai tokie Vokietijoje yra naudojami kaip socialiniai taksi, per penkerius metus juos sudrožia ir paskui parduoda.
Varikliai būna prabėgę netoli 300 tūkst. kilometrų“, – aiškino kaunietis.
Per skelbimus jis rado ir naujutėlį metų „Volskwagen Caddy“ su originalia įranga neįgaliajam įvažiuoti, tačiau mašinos kaina – 30 tūkst. eurų – jam neįkandama.
Yra ir kitas kraštutinumas – automobilis su įranga už 5 tūkst. eurų. „Bet ten net nuotraukose matyti, kad rūdys į akis lenda“, – sakė kaunietis.
Kol kas jis negaišta laiko internete žiūrinėdamas skelbimus – kol nėra pinigų, nėra ko ir seilę varvinti.
Trūksta transporto paslaugų neįgaliesiems
Alma Pauraitė
Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė
„Mums žinoma A.Simončiko surengta lėšų rinkimo akcija. Ji yra sveikintina. Kiekviena pozityvi iniciatyva, kai ieškoma sprendimo, labai sveikintina.
Transporto paslaugų neįgaliesiems stygius Kaune vis dar yra labai didelis.
Pavežėjimo paslaugas neįgaliesiems Kaune teikia Socialinių paslaugų centras. Jos teikiamos tik darbo dienomis, darbo laiku. Žmogus paskambina, užsako paslaugą, o darbuotojai pasako, kokiu laiku gali atvažiuoti.
Atsiranda poreikis važiuoti ar grįžti ir po 17 valandos arba savaitgaliais, tai yra normalu, o paslaugos tuo metu nėra teikiamos.
Kitas šaltinis – nevyriausybinės organizacijos. Kauno mieste kai kurios organizacijos turi neįgaliesiems pritaikytus automobilius. Jie nėra nauji, bet važiuoja.
Organizacijos gali teikti paslaugas savo nariams ar miestiečiams. Bet aišku, tai nepatogu – skambinti, klausti, derintis.
Kaune planuojama plėsti paslaugų struktūrą, pirkti viešąsias paslaugas iš nevyriausybinio sektoriaus. Aišku, ne taip sparčiai, ne tiek daug, kiek norėtųsi arba koks yra poreikis. Viskas remiasi į finansines galimybes.“