„Kas nesilaiko ramadano pasninko, tas negarbingas žmogus“, – žvelgdamas pro „Ray-Ban“ akinius ir žiūrėdamas į nuskurdusį vietinį marokietį paaiškino po sostinės Rabato Kasbahą mus vedžiojantis gidas.
Ramadanas visiems musulmonams yra šventas dalykas, ir visi tikintieji privalo jo laikytis. Visą mėnesį nuo aušros iki saulės laidos negalima valgyti, gerti, rūkyti ir lytiškai santykiauti. Nuo šitos prievolės atleidžiamos nėščios moterys, mažamečiai vaikai, senyvi žmonės, keliautojai ir dirbantieji, tačiau dažnai ir jie laikosi šių taisyklių. Teko ir mums priverstinai susilaikyti.
Už pyptelėjimą – linčo teismas gatvėje
Per ramadaną, kaip katalikai per Kalėdas, musulmonai stengiasi labai daug melstis, nemeluoti, nesipykti ir atiduoti skolas. Tačiau ne visiems tai pavyksta.
Jau pačią pirmąjį kelionės dieną Maroko sostinėje Rabate patyrėme kultūrinį šoką. Saulei slepiantis už horizonto ir pasibaigus marokiečių letargui, sostinės senamiesčio, vadinamo Medina, gatves pritvindė minios išalkusių ir ištroškusių vietos gyventojų. Mums ieškant nakvynės, mažomis gatvelėmis tekėjo marokiečių upės – nuo kūdikių ant rankų iki senolių su lazdelėmis ir gobtuvais ant galvų. Nežinia, ar dėl mus visą dieną alinančio alkio, ar dėl jų ištįsusių veidų mieste buvo galima girdėti vilnijantį aidą: valgyt, valgyt, VALGYT!
Staiga pasigirdo prieš mus važiuojančios mašinos pyptelėjimas. Ir prasidėjo veiksmo filmo scenos vertas įvykis. Tarsi kraujo ištroškusi jaunų marokiečių banda iš automobilio pradėjo traukti vietinį vairuotoją. Spiegimo ir dulkių debesyje buvo galima matyti, kaip minia žmonių tranko jam per galvą, daužo kūną. Šalia vairuotojo sėdėjusi jauna mergina minios buvo nustumta į šalį. Per kelias sekundes į gatvės linčo teismą susirinko kelios dešimtys „teisėjų“, o mes įjungę atbulinės eigos pavarą skubėjome palikti muštynių centrą.
Ryte sostinė pasveikino kitais netikėtumais. Žygiuojant keliu ir pažvelgus už atitvarų į didžiulį šiukšlyną, akys susidūrė su pusryčius skardinėje ant laužo verdančiu benamiu. Tarsi pabaidytas didžiausios nuodėmės ir baimės, jis šoko iš šiukšlių krūvos, stvėrė nugertą pieno pakuotę ir bandė juo aplieti. Vėliau griebęs vos į ranką telpantį akmenį sviedė į mus, bet buvo netaiklus. Nepatenkintas jis iššoko į gatvę ir pradėjo draskyti kelnes, norėdamas jas nusimauti. Pamatęs, kad mes nutolę per kelis šimtus metrų ir nekreipiame į jį dėmesio, baigė savo šou programą.
Mėlynasis miestas apsuka galvas
Mėlynuoju Maroko miestu vadinamas Šefšauenas mus pasitiko kaip ramybės ir svajonių oazė. Mėlynieji mauriškos architektūros statiniai įsupo tarsi į pasaką. Vietos gyventojai tampė turistus už rankovių ir ragino nukeliauti dar į spalvingesnius tolius – ties kiekvienu kampu siūlė mažus arba net dviejų kumščių dydžio hašišo luitus arba nepakartojamą ekskursiją po šeimos kanapių plantacijas kalnuose.
Narkotikų prekyba Maroke draudžiama, baudos gresia tiek pardavėjams, tiek pirkėjams. Prekeivių paklausę, ar policija jų nebaudžia, išgirdome keistą atsakymą: „Mes visi čia išvien.“
Netoliese, išgirdęs lietuvių kalbą, jaunas Maroko pilietis skubėjo su mumis pasisveikinti: „Labas.“ Vėliau puikiai angliškai kalbantis vyras paaiškino, kad keletą mėnesių padėjo penkiems turistams iš Lietuvos ir kartu su jais keliavo, todėl išmoko nemažai mūsų žodžių. Mandagiai pakvietęs į savo kilimo parduotuvėlę ir iškart perspėjęs, kad nieko neprivalome pirkti, jis neskaičiuodamas laiko pasakojo apie anksčiau atvykusius lietuvius, klausėsi mūsų įspūdžių ir siūlė pasivaišinti jų tradicine mėtų arbata. Pamačius jo rankomis rištus kilimus, širdis negalėjo atsispirti – vienas autentiškas kūrinys parskrido kartu su mumis į Lietuvą.
Kilimų meistras mus perspėjo, kad Šefšauenas yra ramus miestas ir gyventojai čia nuosaikesni, tačiau ragino pasisaugoti Fese ir Marakeše. Pasak jo, vagystės ir grasinimai dar yra niekas, palyginti su muštynėmis ar ginklo naudojimu. Vyras paaiškino, kad didelė Maroko jaunimo dalis vartoja narkotikus, o ramadano metu jie yra priversti to atsisakyti, todėl kraustosi iš proto, ir nusikaltimų daugėja. Kiekviename kampe budinti policija Maroke turi daug darbo.
Neįtikėtinas būdas atsikratyti įkyrių prekeivių
Šimtmečius gyvuojantys Feso turgūs liko nepakitę. Gal tik pardavinėjamos produkcijos asortimentas padidėjo. Čia buvo galima rasti visko – nuo šlepečių ir prieskonių iki džino lempų ir kilimų. Be abejo, netrūko ir įkyrių pardavėjų, kurie turistus laiko vaikštančiais pinigų maišais, todėl būtina derėtis, ir kainą galima sumažinti net keliolika kartų.
Klaidžiomis ir siauromis turgaus gatvelėmis lengva pasiklysti ir su navigacija. Sunkiai, bet radome takelius. Turgaus prekeiviai, pamatę turistus, iškart šokdavo su savo asortimentu ar griebę už rankos tempėsi į vidų.
Net nežinodama radau puikų ginklą apsisaugoti ne tik nuo kaitrios saulės, bet ir nuo įkyruolių – tai Klaipėdoje vykusios Jūros šventės kepuraitė. Žengdami net siauriausiomis gatvėmis pastebėjome, kaip vietiniai šoka į šoną ir glaudžiasi prie sienų. Jie nieko nesiūlė, tik metę trumpą žvilgsnį, akis kreipė žemyn. Tik po kelių valandų už nugaros išgirdau: „Civil police!“ ir viską supratau.
Du imperatoriškieji Maroko miestai – Fesas ir Marakešas – turi daug panašumų. Senamiesčiuose, kurie vadinami medinomis, pribloškia skurdas, netvarka, išmaldos prašytojai, prekeiviai, būriai laukinių kačių ir šunų. Tačiau naujamiestyje galima pamatyti prabangos kupinus gyventojų rūmus su baseinais, didžiuliais sodais ir spindinčiais architektūros perlais. Šalia rūmų puikuojasi „Porshe“, „Ferrari“, „Lamborghini“ ir kiti naujutėlaičių automobilių centrai. Ne vieną prabangią mašiną galima išvysti ir gatvėje.
Ukrainos vėjai atnešė į Maroką
Paskutines dienas leidžiant paplūdimiuose buvo galima lengviau atsipūsti ir daugiau laiko skirti bendravimui su vietiniais gyventojais. Vandens ir vėjo mėgėjų rojuje Esaveros mieste mus pasitiko atgaiva ir ramybė.
Čia laiko niekas neskaičiuoja, o vaikai gyvena visiškoje laisvėje. Pakrantėje pamatėme, kaip poros metų berniukas bėga ir neria į jūrą, bangos jį skalbia prie kranto, o tolimoje ant smėlio sėdintys tėvai – nė žodžio. Kitas pavyzdys: uoste pardavinėjamos žuvys ir jūros gėrybės. Išvalyti viduriai ir nupjautos galvos metamos tiesiai ant gatvės, mažamečiai vaikai ir benamiai šunys rausiasi po juos, tačiau niekam tai nerūpi. Visi čia atsipalaidavę ir laimingi.
Turguje į savo parduotuvėlę mus arbatos pakvietė jaunas marokietis. Keletą valandų kalbėjome apie jų gyvenimą, papročius, tradicijas ir kasdienius rūpesčius. Neskaičiuodami laiko mėgavomės jo siūlomų kvepalų ir arbatų aromatu. Šalia gulėjo numesta gitara, jis ragino paklausyti, kaip skambina.
„Jūs iš Lietuvos? Kaip smagu jus sutikti“, – stipriai apkabinusi ir pabučiavusi į abu žandus pasitiko pusamžė ukrainietė Anastasija.
Švytinčiomis akimis moteris pusiau angliškai, pusiau rusiškai pasakojo, kaip kartu su vyru pabėgo nuo karo Ukrainoje. Prisiminus skausmo akimirką, jos veidas nuliūdo. Ji klausė: „Kaip dabar gyvena mūsų tautiečiai? Ar dar Rusija visko nepaėmė?“. Nuraminta pasijuto geriau.
Žuvies įmonėje uoste dirbanti ukrainietė sakė šiuo metu esanti pati laimingiausia gyvenime. Pasak jos, nieko čia netrūksta – turi pavalgyti, gali mėgautis saule, vietos gyventojais ir įspūdinga Maroko gamta.
