Apie 22 milijonus gyventojų turintis miestas-milžinas gyventojų skaičiumi Lietuvą lenkia net septynetą kartų. Žinoma, jei skaičiuosime, kad mūsų – vis dar trys milijonai.
Žmonių mieste tiek, kad einant centrinėmis Pekino gatvėmis jautiesi lyg patekęs į Klaipėdos jūros šventės šurmulį laukiant uždarymo fejerverkų, arba besibraunant per minią po gero koncerto.
Mano nuotykiai Kinijoje prasidėjo vos išlipus iš lėktuvo. Nesigaudanti svetimame mieste pamaniau, kad protingiausia būtų sėsti į taksi, kuris mane nuveš tiksliai ten, kur reikia, o galimybę pasiklysti būtų galima iškart atmesti. Taigi, vildamasi, kad taksistas nevežios ratais ir manęs neapgaus, susiradau automobilį.
Mūsų pokalbis su taksi vairuotoju truko gal keletą sekundžių, kol supratau, kad mes niekaip nesusišnekėsime. „Vyras -pagyvenęs, todėl anglų kalbos nemoka“, – pamaniau. Pakišusi popierėlį su kiniškai parašytu adresu sulaukiau piktai skambančių kiniškų riksmų. Atrodo, kad jį sunervino per mažo šrifto kiniški hieroglifai.
Pajutau kaltę ir dėl to, kodėl pati neatsidariau automobilio bagažinės ir neįsikėliau savo bagažo. Akivaizdu, kad pas mus yra normalu nelįsti prie svetimo automobilio, o apie tradiciją padėti moteriai įkelti bagažą net neverta kalbėti. Tačiau ten, pasirodo, kitos taisyklės.
Pradėjus važiuoti taksi vairuotojas kiek atlyžo ir bandė kiniškai pasakoti apie pro automobilio langą matomus lankytinus objektus. Man beliko šypsotis ir linksėti galva. Išties, situacija buvo juokinga ir net absurdiška.
Nepaisant visų nesusipratimų mano kelionė taksi automobiliu baigėsi sėkmingai. Nuvažiavome apie 26 kilometrus, o už taksi sumokėjau 115 juanių, vos apie 16 eurų. Kaina mane kiek nustebino, nes lyginant su Lietuvos taksi paslaugų įkainiais, kur už 7 kilometrus kartą teko sumokėti 10 eurų, mano kelionė atsiėjo pakankamai pigiai.
Kalbos barjeras koją kišo visą kelionę. Vis keiksnojau save, kodėl nenusipirkau kokio žodyno ar knygelės su pagrindiniais kiniškais žodžiais, tačiau vis nuramindavau save: juk išmokti kinų kalbą per savaitę laiko – misija neįmanoma.
Atsidurti nemaloniose situacijose teko ne kartą. Tarkime, užsakant Pekino antį. Ar galėjote pagalvoti, kad visame Pekine geriausiu tituluotame restorane negalėsiu susikalbėti angliškai. Meniu – taip pat kiniški. Teko gerokai pavargti kol su padavėju išsiaiškinome, ko aš čia atėjau. Tiesa, iki paskutinės sekundės nežinojau ką „užsisakiau“, tad beliko tikėtis, kad padavėjas mane suprato.
Ant mano vakarienės stalo pirmiausia jis padėjo arbatinuką. Svajojau apie arbatą, tačiau paaiškėjo, kad tai tik paprastas virintas karštas vanduo. Kinai įpratę jį gerti vietoj arbatos. Matyt todėl, kad kiniška arbata ten labai brangi.
Pagaliau sulaukiau ir savo Pekino anties. Virtuvės šefas pats pristatė patiekalą ir jį supjaustė. Padavėjas dar atnešė keptų blynelių, padažo, panašaus į sojos ir svogūnų. Pamatęs, kad man nelabai aišku kaip šį patiekalą valgyti, priėjęs ženklais parodė, kad antį reikia mirkyti į padažą, tada padažu pertepti blyną ir į jį įdėti anties gabalėlį, užsidėti svogūno ir tinkamai suvynioti. Šis malonumas man kainavo apie 220 juanių – 30 eurų, tačiau maistas ir naujas potyris buvo vertas kiekvieno cento.
Tiesa, kinų virtuvę mano lietuviškam skoniui buvo nelabai priimtina. Lietuvoje taip pagarsėjusia Guobao vištiena ten net nekvepėjo. Iš tiesų, nelabai buvo aišku ir ką matai lėkštėje: nuo jūros agurkų iki mėsos patiekalų ir keptų skorpionų.
Taip, perskaitėte teisingai. Kepti skorpionai, šliužai, jūros arkliukai ir kiti vabalai, kurių pavadinimai man nežinomi. Tiesa, paragauti jų taip ir nesiryžau, tačiau kiti žmonės juos noriai valgė ir tuo mėgavosi. Labiausiai gąsdino tai, kad kai kurie jų buvo gyvi sumauti ant iešmų, o palietus ranka jie pradėdavo muistytis ir judėti. Atrodė ne itin gurmaniškai. Aplinkiniai tikino, kad jie traškūs.
Dar vienas įdomus potyris – milijoniniame mieste važiuoti metro. Visos stotelės, pavadinimai ir nuorodos parašytos angliškai, tad su metro jokių keblumų nekilo. Tik nepatartina juo naudotis piko metu – apie septintą valandą ryto ir septintą valandą vakaro. Gali pasijusti lyg silkė statinėje, nes žmonių tiek daug, kad belaukiant savo stotelės tenka sunkiai gaudyti kvapą.
Metro atskleidė ir dar vieną įdomų dalyką. Kone visi važiuojantys metro naudojasi telefonais. Jie jų nepaleidžia iš rankų, siunčia garsines žinutes, triukšmingai kalba telefonu ar tiesiog žiūri serialus ar filmus. Knygas skaitė vos vienas kitas žmogus. Bet juk Lietuvoje – panaši situacija?
Įdomu tai, kad beveik kiekvienas kinas turi tik naujausius telefonų modelius. Populiariausias ten – „Apple“ kompanijos „iPhone 6S“ modelis. Juo naudojasi nuo pačių mažiausių iki senyvo amžiaus žmonių, tad jo populiarumas ten tiesiog stulbinantis. Žmonės bando išsiskirti savo telefonus puošdami ryškiaspalviais dėklais, ausinėmis, kitais aksesuarais. Nejaugi Kinijoje žmonės išties gyvena daug geriau nei Lietuvoje, jeigu kiekvienas gali sau leisti įsigyti naujausio modelio telefoną?
Būtų nusikaltimas keliauti į Kiniją ir neaplankyti Didžiosios kinų sienos. Ją statė įvairios dinastijos, naudodamos akmenis, medieną ir kitas medžiagas. Daugiau nei prieš 2000 metų pradėta statyti kinų siena buvo vienas iš apsisaugojimo nuo klajoklių genčių iš šiaurės būdų. Teigiama, kad statinys yra vadinamas ilgiausiomis kapinėmis žemėje, nes ją statant mirė daugybė žmonių.
Sunkiai angliškai kalbanti gidė mums pasakojo, kad prie šios sienos statymo prisidėjo apie 20 procentų visos kada nors buvusios kinų populiacijos. Gidė teigė, kad kiekviena pastatyta Didžiosios kinų sienos pėda pareikalavo vieno darbininko gyvybės. Čia reikėtų priminti, kad kinų sienos ilgis yra beveik septyni tūkstančiai kilometrų, tad galime tik įsivaizduoti kiek žmonių paaukojo gyvybę.
Anksčiau buvo teigiama, kad šią sieną galima pamatyti iš kosmoso, tačiau 2003 metais Kinijos astronautas Yang Liwei pareiškė, kad tai netiesa. Statinį galima pamatyti tik per žiūronus ir tiksliai žinant kur jos ieškoti, tačiau šis statinys, nors ir pastatytas ant kalnų viršūnių, beveik niekuo nesiskiria nuo kitų iš kosmoso matomų objektų: tiltų, kelių ir pan.
Kaip bebūtų, Kinija išties pakeri. Ten patenki į kitą pasaulį, kur niekas nesupranta tavo kalbos, tave supa visiškai kita kultūra ir tu jautiesi beprotiškai pasimetęs milijoniniame mieste. Tiesa, negaliu sakyti, kad turistams ten trūksta dėmesio. Vietiniai tave filmuoja, prašo drauge nusifotografuoti, tad Kinijoje gali pasijusti lyg kino žvaigždė, nes nuolatinis dėmesys – garantuotas.
Tačiau didžiausia problema yra kalbos barjeras, tad jeigu svajojate aplankyti šią šalį, siūlyčiau bent šiek tiek pramokti kinų kalbą.
