Į laimę – per pastangas
Šamanas Mongolijoje ir aplinkiniuose kraštuose: Buriatijoje, Tuvoje, Kalmukijoje panašus į psichologą ar psichiatrą. Mistinis tarpininkas išklauso nelaimėlio skundus, nuodėmes, klausimus, besiblaškantįjį nukreipia teisinga linkme, padeda susidėlioti atsakymus. Tik jo gydymo ir pagalbos kenčiančiajam metodai – kitokie, gali būti šiurkštūs.
Šamanas – ir žmonių moralės sergėtojas. Tačiau tai ne privačios klinikos daktarėlis ar seminarų apie pozityvų mąstymą guru, kuris privalėtų kalbėti malonybėmis ir visą laiką meiliai šypsotis.
Mongolas bičiulis pasakojo tikrą nutikimą iš gyvenimo. Vienas jo draugas tik priklaupė priešais „böö“, dar nespėjo prasižioti, o tasai, matant kartu atėjusiems artimiesiems, jauną vyrą ėmė plūsti: „Nejaugi mūsų šalyje galima daugpatystė? Kiek žmonų turi, ar pats bent suskaičiuoji?!“. Žmogelis išraudo. Po seanso jis atsikvėpė, kad tąkart sutuoktinės šalia nebuvo.
Vakarietiško etiketo standartų nulaižytam šiuolaikiniam miestiečiui, kuris nepasidomėjęs pirmą kartą būtų įmestas į jurtą pas šamaną, jo bendravimas pasirodytų keistas arba atgrasus. Gydovas netuščiažodžiauja, dažnai būna rūstus, kandus, sarkastiškas.
Kiek Altano artimiesiems buvo gardaus juoko, kai jis net pasičepsėdamas gyrėsi pirmą sykį gyvenime kramtęs ir kitais nepamirštamais būdais naikinęs ne saviškių, o užsienietės blogį, kurio esą man prilinkėję pikti žmogystos.
Nors buvau nusiteikusi gauti pylos, pašaipų ar sugėdijimų nepatyriau. Bet už kvailą klausimą būčiau sulaukusi adekvačios reakcijos. Jei ateisite pas šamaną su prašymu padėti turėti kuo daugiau pinigų, normalu, jei atsakymas be išvedžiojimų nuskambėtų maždaug taip: „Tai eik ir užsidirbk!“.
Šamanai naudoja psichofizinius triukus, po kurių gali šiek tiek arba nejučiomis pasikeisti sukrėtimą patyrusio žmogaus mąstymas, emocinė būklė, kartu „išsiriša“ kai kurios problemos.
Krikščionims šie Čingischano palikuonys savo misija ir elgesiu primintų ir egzorcistus. Tarkim, gali prireikti bizūno, kad nelaimėlį paliktų visokios blogybės. Matyt, drauge su jomis išeina ir pasiutimas, pasipūtimas arba susireikšminimas.
O gali tekti ligoniui šimtus ar tūkstančius kilometrų įveikti, kad pagal šamano nurodymą atvežtų jam kokį nors retą augalą, su kuriuo būtų atliekami ritualai. Teisingai parinkta vaistažolė turi padėti pagyti. Bet įdėjus dideles pastangas gydantis, poveikis – dar stipresnis.
Žinoma, tai prieštarauja tingaus, sustabarėjusio Vakarų žmogaus norams, kad sunkios sveikatos bėdos akimirksniu pranyktų nurijus kokią nors stebuklingą piliulę arba pamojus burtų lazdele.
Kai kada susitikimas su šamanu tik paliudija: sudėtingoms problemoms išspręsti gali tekti paaukoti daugybę dienų ar mėnesių, atsisakant įprastų patogumų. O menkiems dalykams pakoreguoti užtenka ir vieno paprasčiausio šamano per minutę išberto patarimo.
Sielos gydytojai be diplomo
Reikia pripažinti, kad tikras Vidurio Azijos šamanas, lyginant su standartiniais vakarietiškais sielos gydytojais, turi didesnę nuojautą bei įžvalgą, yra konkretesnis, geriau įvaldęs įtaigą ir padeda pasiligojusiems be kenksmingų cheminių surogatų. Aišku, kai kada nusišneka, nepataiko, bet gali būti, kad daugiau nei diplomuotas baltachalatis.
Tik kai mūsų medikai klaidingai nustato diagnozę, susipainioja arba be reikalo paskiria kokius nors žalingus medikamentus, tai laikoma normaliu reiškiniu, esą klysti žmogiška, gydytojai – nevisagaliai dievai.
Bet modernių medikų arogantišku požiūriu, jei jų išsilavinimo neatitinkančio ir jų išprūsimo ribas peržengiančio liaudies gydovo interpretacijos netikslios arba tiesiog kitokios, tai jau melas ir nekompetencija.
Normalu ir, kai žmogui padėjęs iš bėdų liūno išsikapanoti šamanas pelno didelę pagarbą, kaip ir standartinis gydytojas, kuris padėjo ligoniui atsikratyti lėtinių negalavimų ar išgelbėjo gyvybę.
Dar reikėtų pridurti, kad net šamanas apsimetėlis, kitaip tariant, labiau artistas nei gelbėtojas, nė kiek neprimintų mūsų leopoldų, vaivų, viliūčių ir kitų lietuviškos kilmės dvasinių aferistų bei šarlatanų. Prieš gerą dešimtmetį lankiausi pas kelis skirtingus Lietuvos būrėjus ir burtininkus – turėjau atlikti žurnalistinį eksperimentą.
Jei mūsiškiai hileriai, bioenergetikai bei raganos ir galėtų tarpusavy lenktyniauti, tai nebent primityvių spėlionių ir aptakybių vapėjimo rungtyje. Tačiau tai jau išsemta tema, ir būtų gaila gaišti skaitytojų laiką. Verčiau grįžkime į Mongolijos plynaukštę, kur šamaninės tradicijos gyvuoja šimtus metų.
Empatijos ir įžvalgos fenomenas
Amžių patirtis liudija: kiekvienas šamanas, kaip ir medikas, stipresnis kurioje nors vienoje srityje. Vieni geriau gydo, kiti būna puikūs patarėjai, kai kurie tiksliau ir taikliau prognozuoja ateitį.
Mano pažįstami, per kuriuos įsiprašiau pas Altaną, sako, kad jo stipriausioji pusė – pagalba žmonėms dėl sveikatos.
Ilgai kaupęsis ir sau po nosimi marmaliavęs, jis galiausiai be jokių mano užuominų tiksliai įvardijo specifinius simptomus, kurie yra ganėtinai reti, daugumai nebūdingi, iš veido mimikos, odos atspalvio ar sėdėjimo pozos nenustatomi.
Tačiau jis paminėjo ir visai įprastų, dažnai pasitaikančių, palyginti nedidelių problemų. Tokiais atvejais nyksta riba tarp mistinės empatijos ir paprasčiausio spėjimo. Daugybę niuansų, kuriuos šamanas aiškiai ir konkrečiai įvardijo, galima priskirti atsitiktinumams ir gebėjimui iššifruoti žmogų iš jo bendravimo manieros, žvilgsnio, gimimo metų.
Tas pats ir dėl įžvalgų apie dabartinę asmeninio gyvenimo padėtį, neseniai patirtas netektis, ryškiausias artimųjų savybes ir jų praeities įvykius: aptakesni pastebėjimai arba tipiškų situacijų įvardijimai pynėsi su atskleistais neįtikėtinai tiksliais ir itin individualiais niuansais, kurių atspėti arba išskaityti vien iš mano kūno kalbos ar elgesio nebūtų įmanoma.
Teoriškai šamaną galima būtų apkaltinti esą šis apie savo pacientą prisirankiojo informacijos iš jį ten atvedusių draugų ir taip iš pavienių nuogirdų susidėliojo ganėtinai teisingą jo portretą. Tačiau per seansą jis apie žmogų išsiaiškina ir tokių dalykų, kurių aplinkiniai nežino ir žinoti negalėjo. Beje, šamanai teigia, kad išėję iš transo jie neatsimena, ką konkrečiai darė ar kalbėjo.
Tad šamaninės įžvalgos fenomenas tikrai egzistuoja. Tik klausimas – kokios jo ištakos? Gali būti, kad paniręs į transą, tarpininkas mato konkrečių su juo bendraujančio asmens gyvenimo įvykių fragmentus, nepriklausomai nuo to, ką tas jo pacientas tuo metu galvoja.
Bet gali būti, kad transo metu veikia telepatija, ir mistinis tarpininkas pagauna priešais jį klūpančiam žmogui tą momentą kilusių minčių, įsivaizdavimų, lūkesčių nuotrupas.
Dažnai ritualus ir pranašavimus lydi gamtos ženklai. Juk apskritai gamta – neatsiejama šamano savasties dalis. Klajokliai įsitikinę, kad, tarkime, varnas gali jam perduoti svarbią informaciją apie artėjančias audras, stichines nelaimes ar kitas grėsmes.
Bet vėlgi – ar šamanas, būdamas labai jautrus, tiesiog pajaučia permainas atmosferoje, ar iš tikro taip gerai ir smulkiai pažįsta paukščių elgesį, kad pagal jį gali numatyti netikėtus pavojus ir virsmus gamtoje?
Arklių kaukolės, akmenys ir degtinė
Šamanai privačiai konsultuoja. Bet taip pat viena iš jų pareigų – specialiomis progomis po atviru dangumi atlikti ceremonijas su šokiais ir giesmėmis. Tam skirti lauko altoriai „ovoo“. Jie stūkso pakelėse, ant kalvų, terapinio poveikio vietose, tokiose kaip tyri šaltiniai.
Šventavietė pastatoma arba iš medžio šakų, arba iš akmenų. Ji būtinai papuošiama mėlynomis juostomis – khadakais, simbolizuojančiais dangų, taip pat kitų spalvų, reiškiančių tam tikras stichijas ir siejamų su konkrečiomis sferomis, maldos vėliavomis.
Žmonės pagerbia Tenger ir sakralųjį medį aplipdo aukomis – taip jis pildosi degtinės buteliais, pienu, pinigų banknotais, grūdais. Klajokliai Dangui atiduoda ir mirusio arklio kaukolę, tikėdamiesi, kad jis sklandžiai atgims toje pačioje vietovėje.
Jei aptikai „ovoo“, turi triskart pagal laikrodžio rodyklę aplink jį apeiti arba, jei esi ant arklio ar kupranugario – apjoti. Jei žmogus nėra paruošęs jokios aukos, sukdamas ratus turi į krūvą mėtyti akmenis.
Nuo pareigos pagarbinti Dangų neatleidžiami nei automobilų vairuotojai. Šamaniniai altoriai keliuose, žinoma, nestatomi, tačiau tų kelių šalyje išgrįsta nedaug, ir įprasta važiuoti tiesiog stepių ar dykumos laukais. Taigi, priartėjai šamaninį altorių – tris kartus jį apvažiuok pypsėdamas.
