Nesiekiame apjuodinti nuostabaus Žemės kampelio ir sumenkinti jo grožio. Nenorime įžeisti salų gyventojų, kurie visada šypsosi, yra draugiški ir paslaugūs. Mūsų tikslas – parodyti kitą rojaus pusę ir koks gyvenimas vyksta už viešbučio durų.
Paplūdimių, kokius piešia mūsų vaizduotė, Tahityje nėra. Už tropinius vaisius, dažniausiai atvežtus iš kitur, tenka pakloti nemenką sumelę. O gražuolės seniai ne tokios kaip iš atvirukų.
Vietos gyventojai sako: paplūdimių neturime, yra tik priėjimas prie vandens. Kur gražesnis krantas, ten jau privati nuosavybė ir grasinimai niekam nesiartinti.
Kitur driekiasi uolėta pakrantė, ir tik keletas purvinos geltonos spalvos abejotino švarumo smėlio lopinėlių primena paplūdimį. Tokiose vietose gali rasti visko: plastiko maišų, vyno butelių, alaus skardinių, panaudotų prezervatyvų. Kai kurie turistai tvirtina, esą polineziečiai gyvena harmonijoje su gamta. Mes drįstame paprieštarauti.
Dauguma salos gyventojų su šiukšlėmis elgiasi kaip ir visi indėnai. Jei išmesti daiktai nepūva ir neskleidžia blogo kvapo, vadinasi, gali gulėti.
Neseniai iš visų lagūnų aplink salas pradėjo masiškai dingti žuvys. Prancūzijos administracija priežastį išsiaiškino greitai – žmonės sugedusius akumuliatorius mesdavo į lagūnų vandenis.
Koraliniai rifai – jautri ekosistema, tad iki tragedijos buvo netoli. Šią problemą valdžia išsprendė taip: nori naujo akumuliatoriaus, atnešk į priėmimo punktą seną. Tokia taktika padėjo, nors šalikelėse senų akumuliatorių – lyg grybų po lietaus.
Polineziečiai įpratę viską, kas nereikalinga, mesti į vandenį.
Tuoj po 2017 metų sutikimo per salas praūžė audra su liūtimis. Vaje, kas dėjosi.
Oro uostai buvo uždaryti, gatvės virto Venecijos kanalais, upės, tekančios nuo kalnų, patvino, išėjo iš krantų, užtvindė miestą ir pradėjo griauti namus.
Sausuoju metu (nuo balandžio iki spalio mėnesio) upių vagos – beveik sausas akmenuotas griovys betoniniais krantais.
Gyventojai tempia ir meta į ten kone viską: nupjautų medžių šakas, senus televizorius, automobilius, baldus, o apie smulkias šiukšles net nekalbame.
Visa tai patvinus upėms virto užtvankomis. Upės pakeitė vagą, užliejo gatves, namus. Prancūzijos Polinezijos prezidentas neslėpė, kad šių metų nelaimės priežastis – gyventojų nesugebėjimas gyventi švariai.
Panašius vaizdus matėme ir Tuamotų salų atoluose. Net nedidelėse salose, kur gyvena vos kelios šeimos, mėtosi seni generatoriai, kiti neaiškios kilmės mechanizmai, jų detalės.
Nardydami lagūnose ant dugno dažnai rasdavome senų padangų, tinklų likučių. Ir visuose atoluose be išimties kur nors po palmėmis būtinai rūdija seniai apleistas automobilis.
Kam Tuamotų salos, kurios plotis vos 100 metrų, o ilgis – 500 metrų, gyventojams reikalingi automobiliai, niekas negali paaiškinti. Greičiausiai tai socialinio ir ekonominio lygio rodiklis: aš turiu.
Geidžiamiausi polineziečių – amerikiniai pikapo tipo automobiliai. Tokie, kokius Holivudo aktoriai Chuckas Norrisas ar Arnoldas Schwarzeneggeris vairuoja filmuose. Visureigių čia daugybė ne dėl to, kad kelių kokybė bloga, o iš išpuikimo.
Naujutėlis visureigis „Hummer“ prie socialinio būsto kelia nuostabą. Mat nuo senovės salose vyrauja nuostata nepersidirbti, tad nemažai vietos žmonių gyvena iš socialinių pašalpų.
Iš kur vietos gyventojai gauna pinigų tokiems automobiliams? Mums buvo paaiškinta, kad salose, ypač Tahityje, klesti prostitucija, narkotikai, nelegalios gaidžių peštynės. Tokiais būdais gaunami pinigai padeda daugeliui socialiai remtinų asmenų gyventi turtingiau už dirbančius.
Tie, kurie dirba, dažnai ima paskolas iš bankų, užstato arba parduoda savo šeimos žemę.
Arba gauna paskolą, nes kas nors iš šeimos narių dirba administracinį darbą.
Visoje Prancūzijos Polinezijoje yra apie 267 tūkstančius gyventojų, o administracijos darbuotojų – per 20 tūkstančių. Valdiškos įstaigos – labiausiai geidžiama darbo vieta. Darbelis – be streso, patalpos su oro kondicionieriumi, trumpos darbo valandos, atlyginimas dažnai iki 5 tūkstančių eurų per mėnesį ir kartą per metus nemokamas skrydis kartu su visa šeima į Paryžių ir atgal.
Taigi dažnas toks vaizdas: stovi skardinė polinezietiška samanota lūšnelė ant keturių polių, o šalia – keletas naujų „Toyota Hilux“. Didžiulės automobilių spūstys – rytais ir vakarais. Kad vaikai laiku pasiektų mokyklą, kur pamokos prasideda 7 valandą, iš atokesnių vietų iškeliaujama jau 4 valandą.
Viešasis transportas – tokia tragikomedija, kad net rašyti apie tai nesinori. Autobusų vairuotojai dirba sutrumpintas darbo valandas arba nedirba visai Prancūzijos, salos, šeimos švenčių dienomis, savaitgaliais arba kai neturi nuotaikos.
Vietos žmonės kažkokiu šeštuoju pojūčiu nustato autobusų judėjimo grafiką. Atvykėliams tai – mistika. Bet žmonės čia draugiški. Keliauti po salą autostopu sunkumų nėra – sustos, pakalbins, išsuks iš savo kelio ir nuveš ligi ieškomos vietos.
Polinezijos salų aukso amžius buvo 1990-ųjų pabaigoje. Prancūzijos vyriausybė vykdė požeminius atominius bandymus. Kas tada čia dėjosi! Pinigai iš Prancūzijos liejosi upėmis.
Užsidirbdavo visi. Daug ir greitai. Buvo statomi viešbučiai, barai. Restoranai buvo perpildyti. Net šlavėjas tais laikais uždirbdavo apie 4 tūkstančius JAV dolerių per mėnesį.
Buvo ir nepatenkintų. Organizacija „Greenpeace“ klykė pasauliui apie vargšus salų gyventojus, kenčiančius nuo Prancūzijos okupacijos. Bet daugelis žmonių su ilgesiu mena atominių bandymų laikus, tikisi jų atnaujinimo ir aukso amžiaus sugrįžimo.
Nors jau 40 metų Prancūzijos Polinezija turi autonomiją ir Prancūzija mažai kišasi į valdymą, dalis gyventojų svajoja apie visišką nepriklausomybę.
Bet daugelis supranta – jei nebebus Prancūzijos finansinės pagalbos, jų nerūpestingas gyvenimas baigsis.
Iš turizmo sunkiai pragyvensi. Čia atvyksta tik apie 200 tūkstančių turistų per metus. Tuo metu Havajų salos sulaukia apie 8,5 milijono lankytojų.
Iš žuvų taip pat neilgai tempsi – aplinkiniuose vandenyse jos jau gerokai išgraibytos.
Šeimos čia gausios. Visi vaikai paveldi tėvų žemę. Reikia sutarti, ką su tuo žemės gabalu daryti. Čia reikalai ir užbuksuoja. Vieni nori parduoti, kiti bananus auginti. O pasidalinti žemės nevalia – draudžia įstatymas.
Vėliau žemę paveldi anūkai. Ir vėl tas pat, tik paveldėtojų daugiau, todėl derlinga žemė džiunglėmis apaugusi. Kinų prekeiviams to ir reikia – jie veža vaisius ir daržoves iš viso pasaulio ir parduoda dešimteriopai brangiau.
Minimali alga – apie 1 tūkstantį eurų. Atrodo daug, bet net tiems, kurie gauna vidutinį atlyginimą, maisto ir drabužių kainos per kišenę kerta juntamai.
Vien maisto produktams taupant išleidžiama apie pusę pajamų – be ikrų ir šampano. Dažnas vidurinės klasės atstovas apdarų pirkti skrenda į Ameriką, Naująją Zelandiją ar Europą.
Tahityje viskas brangu. Dar galime pridurti – čia ne brangu, o idiotiškai brangu. Daugeliui daiktų, kuriuos Lietuvoje nusiperki už 1 eurą, Polinezijoje išleidi 8 ar 10 eurų.
Toks santykis beveik visur – pradedant maisto produktais, baigiant automobiliais. Valdžia aukštas kainas aiškina transportavimo išlaidomis.
Salos yra viduryje Ramiojo vandenyno, atstumai dideli. Gyventojų nuomone, tokį kvailą paaiškinimą salų vyriausybė skleidžia norėdama pridengti korupciją ir prekybininkų gobšumą.
Pavyzdžiui, vynuogės iš Čilės. Žvilgtelėjome į žemėlapį – kur Čilė, kur Lietuva ir kur Tahitis. Polinezija nepalyginti arčiau. Lietuvoje kilogramas čilietiškų vynuogių kovo mėnesį kainavo 1,5 euro, o Tahityje – 24 eurus. Norėdami pailginti malonumą žmonės vynuoges valgo lėtai.
Parduotuvių savininkai, taupydami elektros energiją, nakčiai išjungia šaldytuvus. Po tokio taupymo kartkartėmis daliai salos gyventojų paleidžia vidurius.
Kadangi esu medikė, atvykus į kokią nors šalį mane labiausia domina medicina. Prancūzijos Polinezijoje, kaip ir visur, trūksta gydytojų ir slaugytojų. Atlyginimai geri, bet medikams privaloma mokėti prancūzų, tahitiečių, tuamotų, markizų kalbas.
Atokesnėse salose ir atoluose gyvenantys žmonės moka kalbėti tik vietos dialektu. Be abejo, ligoninės yra tik didesnėse salose. Kitur – slaugytojos ar paramedikai, tad nieko nestebina alternatyvūs gydymo metodai.
Dar neseniai Prancūzijos Polinezijoje buvo populiaru gydytis žibalu. Pasakojama, kad ne vienas vaikas mirė tėvų girdomas žibalu.
Nemažai polineziečių kankina diabetas, sąnarių problemos ir širdies ligos. Jų virtuvė – polineziečių, kinų, amerikiečių ir visiško šlamšto kratinys.
Kavinėse ir restoranuose ruošiamas maistas turistams pasirodys pats sveikiausias. Žalia žuvis („poisson cru“), sašimiai, žlėgtainiai („tartare“) – populiarūs patiekalai.
Bet polineziečiai mėgsta greitąjį maistą, sumuštinius, saldžius gazuotus gėrimus ir alų. Jie turi vienintelį vietos alų romantišku „Hinano“ pavadinimu, kurio pusė litro kainuoja apie 2,5 euro.
Atvežtinis vokiškas alus pigesnis, bet nepopuliarus. Jei vietos gyventojai valgo žuvį, būtinai su majonezu: 2 kilogramams žuvies sunaudoja net 5 kilogramus majonezo ir išgeria 5–6 litrus saldžių gazuotų gėrimų. Ir tai dviem žmonėms savaitgaliui.
Savaitgalis čia prasideda ketvirtadienį. Penktadienį, šeštadienį tęsiasi, sekmadienį pasiekia epogėjų. O pirmadienis Polinezijoje dar vadinamas mažuoju sekmadieniu ir skirtas pailsėti po smagaus savaitgalio. Kada polineziečiai dirba, nė neklauskite.
Beje, ypač savaitgaliais salose dvelkia ir marihuana. Žandarmerija bando su tuo kovoti, bet, matyt, jai nelabai sekasi.
Pamatyti liekną polinezietį nelengva. Beje, moterys apkūnumu gerokai lenkia vyrus. Diabetu serga apie trečdalį gyventojų. Tai – kaip epidemija.
Tahityje gyvenantys prancūzai, pasitelkę vadinamąjį juodąjį humorą, net pašiepia, kad šioje saloje jau galima organizuoti rinkimus „Mis diabetas“.
Man dar niekur neteko matyti tiek daug žaizdotų, amputuotų kojų. Vienas prancūzų karo chirurgas čia atvyko pailsėti nuo operacijų karo zonoje. Po poros metų išskrido, nes diabetikams kojas pjaustė dažniau nei sužeidimus patyrusiems kareiviams.
Nors medikamentų pakanka, cukraligė daugeliu atveju sunkiai kontroliuojama dėl žmonių apsileidimo. Vaistai, net ir vitaminai, kurių kainos du tris kartus didesnės nei Lietuvoje, parduodami pagal griežtas taisykles. Švirkšto ar lašelinės nenusipirksi – jų yra tik gydymo įstaigose.
Kai vaistinėje paprašiau lašelinės, vaistininkas ilgai nesuprato, ko noriu. Šiaip ne taip išsiaiškinome, kad Tahityje jos neparduodamos, nes vietos gyventojai į veną gali susileisti bet ką – čia nemažai narkomanų.
Prancūzijos Polinezijoje plačiai paplitusi plokščiapadystė, nes populiariausias ir pagal kainą prieinamiausias apavas – paplūdimio šlepetės („flip-flop“).
Jos avimos visomis progomis. Kaip žmonės sugeba žaisti futbolą, bėgioti krosą ar šokti su tuo gumos gabalu ant kojų, mums nesuprantama. Paplūdimio šlepetės aunamos net kūdikiams.
Beje, nuo senų laikų, kai šios salos buvo sunkiai pasiekiamos, norma tapo kraujomaiša. Dėl šios priežasties daug naujagimių apsigimimų ir psichikos ligų.
Normalus vaizdas Taityje pamatyti valkatą, miegantį kur pakliuvo. Visada šilta, nuo lietaus galima ir po palme pasislėpti, turistai dosnūs. O jei norisi valgyti, galima ir šunį išsikepti. Taip, taip, perskaitėte teisingai. Nuo seno polineziečiai valgė ne tik vienas kitą, bet ir šunis.
Šiais laikais valgyti šunis uždrausta dėl mėsos paruošimo būdo. Vietos žmonės pasakojo, kad šunį reikia įkišti į maišą ir lazda daužyti gyvulėlį tol, kol nugaiš, mat tada mėsa skanesnė. Prancūzai griežtai uždraudė tokį maistą, bet kartkartėmis toliau nuo centro galima išgirsti gailų ir skausmingą šuns cypimą.
Gatvėse nieko, išskyrus turistus, nestebina transvestitai – jų čia pilna. Nuo seno motina pirmagimį, nesvarbu, kokia jo lytis, auklėdavo ir rengdavo kaip mergaitę iki 18 metų.
Po to vaikas pats galėdavo nuspręsti, kuo bus – vyru ar moterimi. Tai esą vertė daryti noras apsaugoti jaunuolius nuo kitų genčių karių.
Kita versija – šeimos būdavo didelės ir vyriausias vaikas privalėjo padėti motinai. Kadangi dirbant darbus vyravo hierarchija, berniukai būdavo paverčiami mergaitėmis. Ir dabar dažnai negalima suprasti, kokios lyties vaiką tėvai vedasi.
Transvestitai skirstomi į dvi kategorijas: „rhe-rhe“ ir „machi“. „Rhe-rhe“ – paprasčiausios prostitutės. „Machi“ – visai kitas reikalas. Jie labai gerbiami, į aptarnavimo sferą dirbti priimami be konkurencijos. „Machi“ rengiasi elegantiškiau ir skoningiau nei tikros moterys.
Plastinės chirurgijos specialistams darbo čia netrūksta. Daugelis jaunuolių ilgus metus taupo lyties keitimo operacijai arba bent krūtų implantus įsideda. Santuokos tarp transvestitų galimos, dėl įvaikinimo nėra problemų –„machi“ gyvena visavertį gyvenimą.
Polinezijoje nuo seno gyvuoja tradicija padovanoti vaiką. Šeima, kuri negali susilaukti vaikelio, susiranda kitą šeimą ar moterį, kurie turi daug vaikų ar vaikas yra nereikalingas.
Jie susitaria dėl dovanojimo, o tai patvirtina valdžios atstovas. Paprasta kaip nusipirkti butą, bet efektyvu. Vaikų namai Polinezijoje – nežinomas dalykas.
Žodžiu, salose gyvena žmonės su savo džiaugsmais, rūpesčiais ir bėdomis, tik savaip.
Stulbina kainos
Kai panagrinėjome, kiek reikia mokėti už maistą, ištiko šokas ar net stabas. Pirmiausia duona. Karaliauja prancūziškos bagetės. Vienos kaina – apie 0,40 euro. Skanios, bet puriklių jose daugiau nei miltų. Duonos gaminių beveik nėra. O jei iškepama kas nors panašaus, 300 g atsieina apie 3,5 euro.
Pagrindinių maisto produktų (sviesto, miltų, makaronų, ryžių, pieno), gabenamų dažniausiai iš Naujosios Zelandijos arba Prancūzijos, kainos mažesnės, bet visa kita gerokai patuština kišenę.
Šviežios mėsos, dažniausiai avienos, kilogramas kainuoja apie 35–45 eurus. Vyrauja šaldyta paukštiena, žinoma, amerikietiška su anabolikais, tačiau pigi – 1,5 kilogramo atsieina tik 5 eurus. Salose užaugintas ir grilyje keptas viščiukas – 12 eurų, o atvežtas iš Naujosios Zelandijos – 25 eurai.
Stebina vietoje auginamų daržovių kainos. Čia derlius nuimamas kas tris mėnesius, bet pomidorų kilogramas kainuoja 6 eurus, salotų gūžė – 3 eurus. Net už mangus, kurie dažname kieme pūva nereikalingi, turguje (nuotr.) prašoma 2 eurų už kilogramą.
Ananasai – kitas reikalas. Sezono metu 4–5 ananasai – tik 4 eurai, o skonis dieviškas. Rodos, juos kažkas meduje mirkė. Tuo metu visa sala kvepia ananasais.
Drabužiai, batai ir kitos prekės importuojamos iš Kinijos, bet Lietuvoje tie patys kiniški mažmožiai 6–7 kartus pigesni.
Pigiausia neaiškios spalvos degtinė – 20 eurų, viskis „Oban“ – 130 eurų. Palyginome kainas: Tahityje litras degtinės „Absolut“ kainuoja 67 eurus, Los Andželo oro uoste – 27, Maskvos oro uoste – 18, o Lietuvoje – 16 eurų. Gal todėl polineziečiai kibirais geria alų ir nelegalų vietos gamybos gėrimą „Kiaulių vanduo“ (lietuviško raugo atitikmuo).