Atrodytų, kelionė į tokią egzotišką šalį turėtų būti kruopščiai planuojama, tačiau Marijos ir Petro atveju viskas įvyko žaibiškai.
Šokoladiniu įdegiu pasipuošusi dainininkė šypsojosi, kad artėjant gimimo dienai jautėsi pavargusi nuo mokslų, dalyvavimo įvairiuose muzikiniuose projektuose (pastarasis – dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankoje. – Red.) ir norėjosi tik vieno – ramaus poilsio. Ir kad būtų šilta ir saulėta.
O toliau jau viskas klostėsi lyg pagal iš anksto sudėliotą planą.
M.Grabštaitė sulaukė netikėto skambučio: gal ranka pasiekiamą Europą ji norėtų iškeisti į viešnagę Kenijoje? Ir sutiko nė kiek nedvejodama. Tuo metu iki skrydžio buvo likę vos 10 dienų.
Mergina Afriką įsimylėjo matydama ją tik televizoriaus ekrane, žurnalų puslapiuose ar naršydama internete. Tačiau pajusti tikrąją jos dvasią ir kultūrą gali tik išvydęs savo akimis. Dar karštais kelionės įspūdžiais gyvenanti Marija tyliai sako, kad svajoti reikia išties atsargiai, nes niekada nežinai, kada jos ims ir išsipildys!
– Kenija – labai spalvingas kraštas, čia turistams pritaikyta prabanga kontrastuoja su laukine gamta. Kas labiausiai sužavėjo? Net neabejoju, kad tokioje kelionėje iššūkių neįmanoma išvengti...
– Pati Afrika jau yra iššūkis. Dar prieš kelionę iš aplinkos pajutau daugiau negatyvo nei palaikymo. Daugumai žmonių Afrika asocijuojasi su pavojais, skurdu... Apie kokį grožį galima galvoti? (Šypteli.) Tačiau man svarbiausia buvo šeimos palaikymas, todėl savo sprendimu nesuabejojau nė sekundės.
Kalbama, kad yra dvi keliautojų grupės: vieni atvyksta į Afriką, pasibaisi ir niekuomet nebegrįžta. O kiti įsimyli laukinį kraštą ir grįžta ne kartą. Aš priklausau pastarajai grupei. Labiausiai mane sužavėjo kontrastai. Afrikos ritmai, šokiai, muzika ir jausmas, be kurio ta muzika nebūtų tokia užburianti ir stebuklinga. Laukinė gamta – beprotiško grožio, ji dar nepaliesta civilizacijos, nenudailinta. O čia pat – skurdas...
Mombasos gatvėse mus pasitiko sukrečiantys vaizdai: bade ir skurde šeimos gyvena tiesiog gatvėje, su ką tik gimusiais mažyliais ant rankų. Vietos gyventojai ir vaikai nuolat prašė išmaldos. O dar tas slegiantis karštis ir drėgmė.
Kiemuose mus pasitikdavo ir dėmesio bei skanėstų ištroškusios beždžionės, viešbučio pakrantėje atgaivos ieškantys kupranugariai. Ir didžiuliai driežai, šimtakojai, kurio ilgis – lyg žmogaus pėdos. Žinoma, mažiau iššūkių lieka tuomet, kai žinai, ką ir kaip daryti ir ko geriau vengti. (Šypteli.)
Kartą važiuodami spalvotais, bet labai skurdžiais Afrikos keliais užsukome į vieną kaimelį. Vairuotojo paprašėme sustoti prie būrelio vaikų ir jų motinų. Prieš skrisdama į šią šalį, neslėpsiu, skaičiau begalę straipsnių apie čia vyraujantį skurdą. Todėl radę galimybę, nes sustoti tikrai ne visur saugu, visas turėtas lauktuves su Petru išdalijome gatvėje gyvenančioms šeimoms.
Kaip gera buvo matyti laimę ir džiaugsmą jų akyse! Gyvendami sočiai ir patogiai mes pamirštame įvertinti begalę dalykų. Juk net gėlas vanduo, bėgantis iš mūsų čiaupų, kai kam yra tikra prabanga!
– Laukinė Afrikos gamta išties nuostabi. Bet, kaip ir pati minėjote, daugelis ją mato tik televizorių ekranuose. O kaip visa tai atrodo realybėje?
– Kenijos nacionaliniai parkai tiesiog stebuklingi. Vykome į safarį netoli Nairobio. Važiavome net šešias valandas, o Afrikos keliai tikrai nėra tokie geri. (Juokiasi.) Bet nuvykus vaizdai atpirko visą nuovargį. Ryškiai oranžinė žemė, žaluma, žydras dangus – atrodė, kad esame kitame pasaulyje.
Safaryje iš didžiojo penketo – dramblio, raganosio, buivolo, liūto ir leopardo – pamatėme net keturis gyvūnus. Leopardė buvo su keliais mažyliais. Aplankėme ir „Haller Park“ Mombasoje. Ten laisvai vaikštinėja didžiuliai vėžliai, žirafas galima šerti iš rankų, pilna begemotų, o didžiausią įspūdį paliko krokodilai. Kai kurių ilgis – net trys metrai.
– Lankėtės ne vienoje pasaulio šalyje, ir kaskart keliaujant išties norisi naujų atradimų. Ką naujo suteikė Kenija?
– Tai visiškas kontrastas šalims, kuriose iki šiol teko lankytis. Tiek kultūra, tiek žmonės, tiek nuostabi gamta ir spalvos. Tai šalis, kurioje viešėdama įsikroviau kūrybinės energijos, mėgavausi spalvomis, meile ir daugybę dalykų pradėjau vertinti kitaip nei iki tol.
– Sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi, o artimą žmogų – kelionėje. Ar šis posakis pasitvirtino ir šįkart?
– Pritariu minčiai, kad norint pažinti žmogų reikia su juo išvykti į kelionę. Dabar su Petru esame du bendrakeleiviai, einantys tuo pačiu keliu ir pradedantys pažinti vienas kitą. O kelionės tuo ir žavi, kad tu niekur nepabėgsi ir apsisukęs neišeisi. Tenka spręsti viską čia ir dabar. Su manimi nelengva. (Juokiasi.) O kaip bus ateityje – laikas parodys.
– Kasdien moterys susiduria su, regis, didžiausiais dienos iššūkiais – ką apsirengti, kaip pasidažyti? O dar tas liekno kūno kultas... Bet negaliu nepastebėti, kad po kelionės atrodote švytinti!
– Afrikiečių kūno formos gerokai skiriasi nuo mūsų idealų. (Juokiasi.) Kuo apkūnesnė moteris ir kuo jos sėdmenys apvalesni, tuo ji seksualesnė, turtingesnė ir netgi visomis prasmėmis pranašesnė.
Daug domėjausi Kenija, jos kultūra, religija, moterų padėtimi. Ir būtent tai leido atsipalaiduoti. Dietos? Afrikiečių maistas dieviškai skanus! Būdama Afrikoje dar stipriau pajutau, kad moters patrauklumas pirmiausia priklauso nuo jos pasitikėjimo savimi.
