Humoro jausmo nestokojanti moteris Kenijoje turėjo galimybę iš arti susipažinti su visai kitokia, mums, europiečiams, nepažįstama kultūra ir patirti nuotykių, kurių galėtų pavydėti ir pati Gail Rebuck.
– Apie jūsų kelionę nemažai pasako skaičiai: Keniją ir Lietuvą skiria daugiau nei 6 tūkst. kilometrų, ten praleidote 10 dienų. Kodėl nusprendėte aplankyti būtent ją?
– Vienos vakarienės metu nusprendėme, kad jau seniai nekeliavome. Apskritai kasmet į keliones stengiamės leistis bent du kartus. Šalį išsirinkome kartu su Katleriais (Mantu ir Aiste. – Red.).
– Kas labiausiai patiko?
– Konkretaus vieno dalyko įvardyti negalėčiau. Didžiausią įspūdį paliko kitokie žmonės, mąstymas, mentalitetas, taisyklės, kultūra.
Savaime suprantama, kad atvykus į kitą šalį, o ypač į tą, kuri yra taip toli, tave pasitinka kultūriniai skirtumai – gatves nuklojusios šiukšlės, maisto gamyba nešvariomis sąlygomis, basomis lakstantys vaikai.
Mums tai gali būti nesuprantama, tačiau kiekviename krašte galioja tam tikros taisyklės, prie kurių atvykėliams reikia prisitaikyti.
Juk kai į valstybę ir jos gyventojus pradedi žiūrėti pagarbiai, ir tos šalies piliečiai tave pradeda kitaip priimti. Jiems atvykus į Lietuvą turbūt irgi atrodytų, kad čia – labai šalta gyventi ir yra perdėtai švaru.
Apskritai kalbant, esame įpratę, kad turistinėse šalyse, tokiose, kaip Turkija, iš turistų nuolatos reikalaujama dėmesio, juos norima įtikinti pirkti vieną ar kitą prekę. Kenijoje yra kitaip. Tenykščiai gyventojai nuoširdžiai domisi, iš kur jūs atvykote, yra linkę bendrauti. Jeigu pasakai, kad ko nors nepirksi, jie atstoja ir visa tai priima su humoru.
– Gal buvo kas nors, kas paliko ne tokį šiltą įspūdį?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad mums kelionė į Keniją buvo gana ilga – persėsti į kitą lėktuvą teko tris kartus. Iš viso skridome apie 15 valandų. Kai skridome iš Dohos (miestas Kataro rytuose. – Red.) į Mombasą (miestas Kenijoje. – Red.), mūsų lėktuvą kratė taip stipriai, jog buvome įsitikinę, kad nukrisime ir žūsime.
Nusileidus ant žemės nuotykiai nesibaigė.
Mantas pasigedo savo palto, kuriame buvo jo pinigai ir kreditinės kortelės.
Tačiau viskas išsisprendė – paaiškėjo, kad paltas buvo paliktas oro uoste. Tiesa, jį surasti padėjo gal 15 žmonių.
Kitas linksmas atsitikimas įvyko prekybos centre. Nuėjus į parduotuvę man prireikė didelio maišo.
Pardavėjas sakė, kad jo nėra, ir kartu tikino: „Sese, dėl tavęs aš jį surasiu.“ Staiga iš kažkur atsirado šeši tamsiaodžiai, kurie savo kalba pradėjo aiškintis santykius bei tvarkyti reikalus. Ir visas chaosas buvo sukeltas tik dėl maišelio!
– Kelionės metu apsistojote įspūdingoje viloje. Plačiau papasakokite apie apgyvendinimo sąlygas.
– Vila buvo nuostabi, pro jos langus atsivėrė įspūdingas vaizdas. Maistas buvo gardus, aptarnavimas taip pat itin geras.
Gyvenome ant Indijos vandenyno kranto, tad kasdien mėgavomės jūrų gėrybėmis, net turėjome savo šefę – vietinę moterį, kuri mums ruošdavo tradicinius patiekalus.
Matydavome, kaip vandenyne gaudomas maistas, kuris vėliau mums bus patiekiamas ant stalo. Skani pramoga – taip galėčiau įvardyti tą procesą.
Mūsų vilos savininkas buvo išskirtinė asmenybė. Jam 72 metai ir jis be galo kosmopolitiškas žmogus. Manau, kad daug apie jį pasako ir tai, kad jis visą laiką vaikščiojo basas, – šis vyras buvo be galo juokingas. Žinoma, gerąja prasme. Jis baltaodis, nors gimė Kenijoje.
– Kokias vietas dar teko pamatyti?
– Jeigu kalbėtume nuoširdžiai, iš savo vilos daug nekeliavome. Mūsų su bičiuliais kasdienė veikla susijusi su žmonėmis, pramogomis, triukšmu. Ši kelionė ir buvo skirta tam, kad pailsėtumėme, pabūtume su savimi ir savo mintimis. Vis dėlto su nakvyne buvome išvykę į safarį. Gyvenome namukuose ant kalno su gražiu vaizdu.
– Ar dar grįžtumėte į Keniją?
– Manau, kad dar norėčiau sugrįžti, tačiau ne į tas pačias vietas. Norėčiau pamatyti daugiau.
– Kelionės metu įvyko Manto ir Aistės sužadėtuvės. Juk jos jums nebuvo paslaptis?
– Keletą dienų prieš kelionę su Mantu vykome išrinkti Aistei žiedo. Piršlybos nebuvo staigmena. Nustebino tik pati akimirka. Vieta jau buvo padiktavusi tokį scenarijų, tik nežinojau, kada jis tiksliai įvyks.
– Ar jus buvo aplankęs jaudulys dėl galimo neigiamo Aistės atsakymo?
– Oi, tikrai ne! Jaudulys buvo aplankęs, bet jis buvo mielas. Tądien verkėme visi. Visi keturi. Net manau, kad mes su Mantu verkėme labiau.
